Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela