Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaklusnumas" / "Disobedience"

Sveiki,

Tai jau trečiasis filmas, kurį žiūriu iš Čilės esančio režisieriaus Sabastian Lelio repertuaro. Jo įstabus filmas „Glorija“ (2013) apie pagyvenusią moterį, ieškančią laimės, neseniai sulaukė amerikietiškos versijos. Ją režisavo tas pats S. Lelio. Visai neseniai teko matyti „Oskaru“ įvertintą jo filmą „Fantastiška moteris“ (2017), pastarasis filmas gan aštrus ir traukiantis dėmesį dėl LGBT tematikos, vieni mano, kad būtent dėl to jis ir pelnė „Oskarą“, o ne kur kas vertesnis švedų „Kvadratas“. Nors ir man „Kvadratas“ patiko labiau, tačiau „Fantastiška moteris“ pakankamai aštrokas filmas, turint galvoje, tas visas seksualines transformacijas ir realų gyvenimą. Filmas „Nepaklusnumas“ (angl. Disobedience) (2017) toliau tęsia režisieriaus LGBT temą ir šįkart pasakojimo centre – dvi žydės moterys, kurios visą gyvenimą nugyveno griežtą religingą rabinų globojamą gyvenimą, tačiau netgi ir išsiblaškiusios po pasaulį po daugel metų negali atsikratyti seksualinės traukos viena kitai.

Iš esmės lyg ir nieko naujo, panašių filmų panašiomis kultūrinėmis ir religinėmis sąlygomis esame matę. Problema šiame filme (kaip ir gyvenime) būna ne pačių veikėjų prigimtyje, bet tame kultūriniame ir socialiniame susiformavusiame komposte. Griežtame rabinų globojamame žydų šeimoje apie seksualinę kitokią orientaciją tylima, ji užginta ir neleistina, todėl moterims tenka tiesiog nepaklusti, nes, kaip žinia, trauka yra galingesnė net už dešimtmečių dešimtmečius diegtas ideologijas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka pritrenkiančią kine karjerą padariusios aktorės – Rachel Weisz ir Rachel McAdams. Netikėtas moterų duetas aistringai mylisi prieš kameras ir joms giliai nusišvilpt, kas ką galvoja. Apskritai žvelgiant, filmas nepasirodė toks „aštrus“ kaip antai „Fantastiška moteris“, kuriame viskas keblu nuo pat pirmųjų kadrų. Pirmasis pusvalandis gana sunkiai įsibėgėja, trūksta nepatogumo, pernelyg, atrodo, režisierius švaisto laiką veikėjos adaptacijai po ilgo grįžimo į tėvo rabino bendruomenę, todėl kiek primena tuos šiek tiek manieringus britų ir airių nepriklausomus filmus, kurie sunkiai „įsibėgėja“ ir atrodo, kad pasakojimo įžanga preciziškai užvilkinta ir ištęsta iš perdėto noro išspausti probleminį subtilumą. Vėliau, kai tarp moterų vėl užsiplieskia aistra, viskas darosi kiek įdomiau – bendruomenės skundai, vyro šaltumas, moterų katės jausmas... Tai iš tikrųjų nėra sunku patikėti tarp tų gausių filmo pradžioje prifilmuotų pauzuojančių kadrų. Visgi filmą apie moterų meilę pamatau kur kas rečiau nei apie vyrų.

Nepaisant visko, filmas puikiai įvertintas kritikų, o aktorės pelniusios nepriklausomo kino apdovanojimų. Manau, kinas ne vien LGBT žmonėms, kiek plačiai gurmaniškojo kino rinkai. Šiaip ar taip, jeigu rinktumėmės vien tik tai, kas mums šiandien aktualu, vargu, ar daug sužinotume apie pasaulio įvairovę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Glorija" / "Gloria"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pakomentuoti vieno pažįstamo rekomenduotą kino juostą „Glorija“ (ispan. Gloria) (2013), kuri šiemet „Kino pavasaryje“ tapo festivalio atidarymo filmu. Čilės režisierius Sebastian Lelio, kuris man iki šiol buvo nežinomas, sukūrė itin jautrią ir subtilią dramą apie pagyvenusią vienišą moterį, kuri už viską gyvenime trokšta jaustis mylima ir laiminga, todėl, suavime suprantama, ji daro klaidas.

Filmas klausia, kas yra toji žmogaus laimė? Filmas tikriausiai būtų bevertis, jei toje pačioje terpėje ir sąlygomis būtų pavaizduota, tarkim, kokia dvidešimtmetė. Filmas apie pagyvenusią moterį, kuri savo vaikus jau seniai išleidusi į pasaulį, dešimtmetį išsiskyrusi, gyvena mažame bute, į kurį užklysta katė ir vargana namų tvarkytoja Viktorija, o viršuje nuolat naktimis girdisi keiksmažodžiai ir dūžtantys daiktai. Glorija, rodos, nieko neišsiskiria iš tokio amžiaus moterų, tačiau režisierius subtiliai per dialogus, atodūsius, akių žvilgsnį pagauna personažo vienatvę, sudužusį pasaulį, kurį bet kokia kaina, kartais net naiviai ir vaikiškai bando suklijuoti Glorija.

Ne visiems Lietuvoje šis filmas patiko. Jame nėra jokių sukrečiančių aštrių įvykių, režisieriui tas nėra svarbu. Dialogai kasdieniški, žmogaus siekiai irgi. Filmas gali pasirodyti ištęstas, netgi monotoniškas, tačiau jis man toks neatrodo, o būta vietų, per kurias nuoširdžiai kvatojau. Labai patiko šis personažas, kurį sukūrė aktorė Paulina Garcia, apdovanota ne vienu apdovanojimu už šį vaidmenį – jos vaidyba ir energetika šiam filmui išties puikūs. Glorija man priminė, kur eina visų jaunų žmonių gyvenimas – į senatvę, į vis dažniau ir dažniau mus pavedančius kūnus, todėl kartais tie paaugliški siekiai net glumina. Kūnas pasikeitęs, bet Glorijos siela ne.

Filmas dvelkia dideliu natūralizmu. Čia viskas sudėliota logiškai, nuosekliai ir nerasite kažko sumodeliuota sintetiškai, pataikaujant žiūrovui ir Holivudinių dramų madoms. Sakyčiau, natūralizmas filme žavi, nes jis iki gyvnagio toks tikras ir realus, kad net skauda lygiai tiek pat, kiek ir juokinga. Patiko man šita Čilės juosta, nors filmas tikrai ne kiekvienai progai – tokiam natūralistiniam filmui reikia tiesiog nusiteikti. Jaučiu, kad buvau tinkamai nusiteikęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela