Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela