Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela