Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klubas" / "El Club"

Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš toli" / "Desde allá"

Sveiki, 

Yra tokių kino filmų kasmet „Kino pavasaryje“, kurių pamatęs vien antraštę, žinai, kad privalai pamatyti ir viskas. Vienas iš tokių filmų buvo Venesuelos režisieriaus Lorenzo Vigas „Iš toli“ (ispn. Desde Alla) (2015), kuris pelnė Venecijos kino festivalyje „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Eidamas į tokį karališkai apdovanotą filmą tikėjausi paties geriausio, tačiau kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis būna nusivylimas. 

Iš tikrųjų man „Iš toli“ priminė prieš kelerius metus tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodytą analogišką prancūzų dramą „Vaikinai iš Rytų“, kur prostitucija užsiiminėjantys emigrantai iš Rytų bloko parsiduoda Paryžiaus gatvėse, ir galiu pasakyti, kad anas filmas man patiko kur kas labiau nei „Iš toli“. Tiesa ir tai, kad „Iš toli“ nėra filmas apie prostituciją, nors elementų tam tikrų esama, tai filmas ne apie gėjus – būta tokiu antireklamų: „neikite, filmas skirtas gėjams“. Iš esmės tai gana subtili ir psichologiškai pagrįsta drama, kurioje daug intymumo, „silpnų nervų“ žiūrovams sunku regėti, kad pagyvenęs dantų protezų meistras masturbuojasi prie gatvės paauglių, tačiau mes tik pirmame plane matome pasekmes – akivaizdų seksualinį potraukį, grįstą jaunystės geiduliu ir pinigais, vėliau peraugantį į keistą „prisijaukinimą“. Pirmame plane tai atrodo gana tiesmuka, tačiau kas gi vyksta iš tikrųjų? Gatvės jaunuolis trokšta gero gyvenimo ir pamiršti kalėjime sėdintį tėvą, pagyvenęs vyras, persekiojantis savo maklerį seną tėvą, trokšta jo mirties, nes tikriausiai kažkada jo nepriėmė tokio, koks jis yra. Jaunuolis išpildo pagyvenusio vyro troškimą ir iš tikrųjų atkartoja savo tėvo kelią, homoseksualus vyras jį „pririšo“ suteikdamas tam tikras tėvystės sąlygas, kurių jis neturėjo, nors jos nesuvoktos, pasiklydusios erotikoje... 

Režisieriui subtiliai pavyko dviem sluoksniai nupasakoti socialinę Karakaso įvairenybę, nutvieksti LGBT temą, tačiau kartu logiškai pagrįsti vaizdinius ir įvykius kaip prastų veikėjų santykiais su tėvystės stoką. Iš vienos pusės filmas tuo ir patiko, kad galima pateisinti ir žavėtis herojais, o iš kitos – įvykiai šiek tiek monotoniški, norėjosi didesnio psichologinio spaudimo žiūrovui, veržlesnio, labiau šokiruojančio polėkio, koks pasirodė esąs filmas „Vaikinai iš Rytų“. Nors čia tikriausiai aš vienas ištroškęs to šokiravimo, kai kam, mano akimis, akivaizdžiai visko buvo per daug – kino salėje kilo žmonės ir išėjo, negalėję pakęsti erotinių homoseksualių vaizdų. Tada pagalvojau: „Dieve, ar Jūs tiesiog per „skysti“, ar tiesiog nepaskaitėte aprašo prieš eidami į filmą?“ 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela