Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klubas" / "El Club"

Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela