Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji našlė" / "Black Widow"

 Sveiki,

 

Kas gali supaisyti visus Marvel Studio serijos filmus? Tikriausiai tik tikri šios serijos gerbėjai ir užkietėję komiksų bei fantastinių veiksmo filmų gerbėjai. Nesu tas didysis seklys, kuris suvoktų visus šios studijos serijos dalis, atskiras ir besijungiančias į vieną „Keršytojų“ pasaulį, tačiau kaskart pažiūrėjęs Marvel serijos filmą lieku nustebintas to filmo didingumu, ambicijomis, specialiaisiais efektais, išvystyta istorija ir paliktomis emocijomis. 24-asis Marvel studijos filmas tapo „Juodoji našlė“ (angl. Black Widow) (2021), kurį režisavo režisierė Cate Shortland, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Scarlett Johansson. Kiek supratau, į šį vaidmenį taikėsi Emily Blunt ir tikriausiai būtų gavusi vaidmenį, jeigu nebūtų įsipareigojusi kitiems projektams.

 

Taigi „Juodoji našlė“ pasakoja vienos iš „Keršytojų“ grupės super didvyrių, kuri taip ir vadinama Juodąja našle, o iš tikrųjų ji Nataša Romanoff. Filmas, kaip jau įprasta, kai Marvel skiria vienam šio sugalvoto pasaulio veikėjui, pradeda nuo pačios vaikystės ir baigiasi kokiu nors itin didingu ir labai svarbiu personažui įvykiu. Mažajai Natašai po antpuolio pavyksta su sese, mama ir tėvu pabėgti nuo ginkluoto išpuolio, tačiau netrukus jas atskiria nuo tėvų ir uždaro į sunkių kovinių apmokymų bazę. Galiausiai po daugel metų susitikusios seserys išsiaiškina, kad jomis manipuliuojama, kaip ir kitomis bazėse apmokytomis kovinėmis žudikėmis, nes joms įmontuojamos susinaikinimo ir paklusnumo programos, todėl seserys skuba jas išgelbėti, bet po daugel metų joms vėl teks susidurti su tariamais tėvais...

 

Iš tikrųjų paskutinis Marvel serijos filmas, kurį buvau matęs, atrodo, buvo „Juodasis feniksas“ ir jis man atrodė kur kas negyvesnis, o „Juodoji našlė“, kaip ir Tarantino filme „Nužudyti Bilą“, pagrindinė herojė, tiksliau pagrindinės herojės, nes Flonrece Pugh sukurtas Juodosios našlės sesers vaidmuo taip pat labai įspūdingai gyvas, atrodo žmogiškesnis serijos variantas. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad veikėjos iš tikrųjų neturi itin kokių nors super galių, tik išlavintus kovos elementus ir stiprų kūną bei žmogišką troškimą turėti šeimą. Man šis filmas iš šios serijos kažkaip labiausiai virpa dėl žmogiškųjų faktorių ir čia mažiau to tokio ceremoniškumo, nors esama ir jo. Veikėjai kalba literatūriniais komikso lygio sakiniais, bando šmaikštauti, išsisuka iš bet kokių, regis, neįmanomų situacijų. Bet juk kitaip būti ir negali, nes juk tai Marvel pasaulis su savo dėsniais, dialogais ir logika. Kažkodėl kai kurie siužeto elementai man labai priminė serialą „Žudant Ievą“ (Killing Eve), bet visumoje tai ištirpsta, todėl atrodo, kad Juodoji našlė, nepaisant visko, yra labiausiai žmogiškas jausminiu pagrindu sukurtas serijos filmas. Bet ar geriausias ir įdomiausias? Sunku pasakyti, tačiau faktas, kad darbo įdėta daug ir jis ne prasčiausias.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeimos kova" / "Fighting With My Family"

Sveiki,

Visiškai mano netikėtas filmo pasirinkimas buvo „Šeimos kova“ (angl. Fighting With My Family) (2019), kai kur dar verčiama kaip „Kova su mano šeima“, kas iš esmės nebūtų labai tikslu, nes kova vyksta ne su šeima, bet tai veikiau šeimos vienybės tema, siekiant savo svajonių įgyvendinimo... Tai biografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie realiai egzistuojančią britų kilmės „Amerikietiškų imtynių“ žvaigždę Soraya Knight (g. 1992), kuri tapo visų laikų jauniausia šio TV šou ir sporto projekto čempione. Tai filmas apie jos kelią į šlovę, kuri, kaip dažnai ir būna panašaus pobūdžio filmuose, neatrodo tokia lengva ir paprasta...

Iš tikrųjų priežastis buvo viena, kodėl nusprendžiau žiūrėti šį filmą – aktorė Florence Pugh, kurios pasirodymai „Ledi Makbet“ ir „Saulės kultas“ įsirėžė į atmintį ilgam. Šis jos vaidmuo taip pat išskirtinis, kuris paliudija, kad jaunoji aktorė ne iš kelmo spirta ir ji labai universali. Filme taip pat pasirodo „Sosto karų“ žvaigždė Lena Headey, atlikusi Sorayos motinos vaidmenį... Visumoje filmas iš pradžių kelia abejonių, ar šis biografinis filmas su komedijos prieskoniais ir šiokiu tokiu šaržu apie socialiniame dugne gyvuojančią keistą šeimynėlę išties sugebės išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos. Žinoma, daugelis režisūrinių sprendimų sumenkinti tam tikrus kultūrinius dalykus, kaip antai seriją baisių keiksmažodžių, kuriuos realiai vartoja šioji šeimynėlė, ir prifarširuoti holivudinių labai patogių masiniam žiūrovui literatūrinių tekstų ir pernelyg akivaizdžių didaktinių, pamokslų: šeima yra toji tvirtovė ir stiprybė, vardan kurios verta stumtis į priekį ir aukotis, tačiau nereiktų pamiršti ir savęs paties...

Iš tikrųjų filmo visuma, kad ir kokio turėtų holivudinio prieskonio, kas, savaime aišku, ne visada yra trūkumas, visgi filmas nuteikia pozityviai, smagiai, dinamiškai. Pabaigoje galima net šiek tiek susigraudinti, nes toji istorija, kad ir kokia atrodytų neįtikėtina, šiek tiek yra apie mus visus, kurie siekia savo tikslų, tenka palikti namus, tėvus ir išgyventi socialinę, kultūrinę atskirtį, susigrumti su vienatve ir jėgų trūkumu tam, kad galėtume iš naujo įvertinti ir įsivardyti vardan ko viso to tu sieki.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi Makbet" / "Lady Macbeth"

Sveiki,

Talentingo britų režisieriaus William Oldroyd pritrenkiantis pilnametražinis debiutas „Ledi Makbet“ (angl. Lady Macbeth) (2016) buvo rodytas „Kino festivalyje“, tačiau jį kažkaip praleidau dėl laiko stokos ar dėl to, kad nusprendžiau pamatyti kitus filmus, tačiau pasitaikė galimybė pamatyti šį filmą ir galiu pasidžiaugti, kad filmas netgi labai vykęs!

Pusantros valandos juosta padarė tai, ko nesugebėjo Sofia Cappola su „Lemtinga pagunda“, sukurti beprotiškai įtaigią atmosferą ir per psichofizinius pagrindinės veikėjos veiksmus papasakoti epochos moters istoriją. Nuopelnai įspūdingai aktorei Florence Pugh, kuri tiesiog užvaldo kamerą savo didelėmis melancholiškomis akimis. Filmas pastatytas pagal rusų klasiko apsakymą, tačiau labai puikiai adaptuotas Viktorijos laikų Anglijos aplinkai, kurioje pasakojama iš esmės itin banali istorija: jauna mergina ištekėjusi už nebejauno vyro imasi seksualinės pramogos ir galiausiai pameta galvą... Namų aplinka, rasių skirtumai ir nelygybė bei visa atmosfera be menkiausių, rodos, pastangų padeda pasakoti šią istoriją. Net neerzino, kad istorijos vingiai atpažįstami, neerzino ir pabaiga, ir manieringumas, kuris šiuo atveju netgi tapo epochos vykusiu ženklu.

Apskritai sakant, tai labai tobulai perteikta aistringa beprotybės istorija, kuri neprailgsta ir kone minimaliomis priemonėmis, praktiškai keliose vietose nufilmuota juosta, sujaudina savo minimalistine estetika, tokių mažažodžių kostiuminių dramų sukuriama išties mažai, netgi filmas „Hercogienė“ ar paskutinės britų „Anos Kareninos“ ekranizacijos nepasiekė tokių aukštumų, kokias perteikė tiesiog taupus, skoningas ir savitas „Ledi Makbet“ pasirodymas. Absoliučiai rekomenduoju istorinių kostiuminių kontekstų mėgėjams, kurie išsiilgo „nenucackintos“ meilės istorijos, kuri vis dar gali baigtis itin žiauriai, beveik kaip „Anos Kareninos“ laikais...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela