Filmas: "Juodoji našlė" / "Black Widow"

 Sveiki,

 

Kas gali supaisyti visus Marvel Studio serijos filmus? Tikriausiai tik tikri šios serijos gerbėjai ir užkietėję komiksų bei fantastinių veiksmo filmų gerbėjai. Nesu tas didysis seklys, kuris suvoktų visus šios studijos serijos dalis, atskiras ir besijungiančias į vieną „Keršytojų“ pasaulį, tačiau kaskart pažiūrėjęs Marvel serijos filmą lieku nustebintas to filmo didingumu, ambicijomis, specialiaisiais efektais, išvystyta istorija ir paliktomis emocijomis. 24-asis Marvel studijos filmas tapo „Juodoji našlė“ (angl. Black Widow) (2021), kurį režisavo režisierė Cate Shortland, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Scarlett Johansson. Kiek supratau, į šį vaidmenį taikėsi Emily Blunt ir tikriausiai būtų gavusi vaidmenį, jeigu nebūtų įsipareigojusi kitiems projektams.

 

Taigi „Juodoji našlė“ pasakoja vienos iš „Keršytojų“ grupės super didvyrių, kuri taip ir vadinama Juodąja našle, o iš tikrųjų ji Nataša Romanoff. Filmas, kaip jau įprasta, kai Marvel skiria vienam šio sugalvoto pasaulio veikėjui, pradeda nuo pačios vaikystės ir baigiasi kokiu nors itin didingu ir labai svarbiu personažui įvykiu. Mažajai Natašai po antpuolio pavyksta su sese, mama ir tėvu pabėgti nuo ginkluoto išpuolio, tačiau netrukus jas atskiria nuo tėvų ir uždaro į sunkių kovinių apmokymų bazę. Galiausiai po daugel metų susitikusios seserys išsiaiškina, kad jomis manipuliuojama, kaip ir kitomis bazėse apmokytomis kovinėmis žudikėmis, nes joms įmontuojamos susinaikinimo ir paklusnumo programos, todėl seserys skuba jas išgelbėti, bet po daugel metų joms vėl teks susidurti su tariamais tėvais...

 

Iš tikrųjų paskutinis Marvel serijos filmas, kurį buvau matęs, atrodo, buvo „Juodasis feniksas“ ir jis man atrodė kur kas negyvesnis, o „Juodoji našlė“, kaip ir Tarantino filme „Nužudyti Bilą“, pagrindinė herojė, tiksliau pagrindinės herojės, nes Flonrece Pugh sukurtas Juodosios našlės sesers vaidmuo taip pat labai įspūdingai gyvas, atrodo žmogiškesnis serijos variantas. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad veikėjos iš tikrųjų neturi itin kokių nors super galių, tik išlavintus kovos elementus ir stiprų kūną bei žmogišką troškimą turėti šeimą. Man šis filmas iš šios serijos kažkaip labiausiai virpa dėl žmogiškųjų faktorių ir čia mažiau to tokio ceremoniškumo, nors esama ir jo. Veikėjai kalba literatūriniais komikso lygio sakiniais, bando šmaikštauti, išsisuka iš bet kokių, regis, neįmanomų situacijų. Bet juk kitaip būti ir negali, nes juk tai Marvel pasaulis su savo dėsniais, dialogais ir logika. Kažkodėl kai kurie siužeto elementai man labai priminė serialą „Žudant Ievą“ (Killing Eve), bet visumoje tai ištirpsta, todėl atrodo, kad Juodoji našlė, nepaisant visko, yra labiausiai žmogiškas jausminiu pagrindu sukurtas serijos filmas. Bet ar geriausias ir įdomiausias? Sunku pasakyti, tačiau faktas, kad darbo įdėta daug ir jis ne prasčiausias.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Troškimų kambarys" / "The Room"

Sveiki,

Siaubo filmas „Troškimų kambarys“ (angl. The Room) (2019) yra dar vienas Holivudo pavyzdys, kaip geras scenarijus „suryjamas“ prasto režisieriaus ir prastų, antiambicingų projekto realizavimo užmačių. „Troškimo kambario“ istorija prasideda standartiškai, kai naujagimio susilaukti negalinti šeima įsikrausto į senai pastatytą namą, kuriame, pasirodo, – oi, kaip netikėta! – buvo įvykdytos žmogžudystės.

Žiūrėdamas pirmąjį pusvalandį filmą negalėjau savyje nutildyti bambeklio skeptiko: kodėl tiek daug skiriama dėmesio ir pinigų prastiems mistiniams ir siaubo filmams, kurie neturi jokių ambicijų, užuot pakartoti jau matytus scenarijus, jau išnagrinėtus siaubo elementus... Ir Olga Kurylenko! Ką ji veikia tokiame prastame projekte? Pagalvojau, kad tiek to, sukąsiu dantis ir pažiūrėsiu filmą iki galo prieš miegą, nes nebesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo...

Visgi filme plėtojama super kambario idėja buvo labai gera. Stebuklų mažytę oazė, kuri paneigia žmogiškuosius ribotos realybės aspektus ir apgaudinėja matricą. Sudėtingas senas materializacijos kompiuteris primena senus gerus „Matrica“ arba neblogus vadinamuosius mindfuck filmus, kur viskas susukta kaip Minotauro labirinte, sumaišant laikus ir erdves... Tačiau be mindfucko struktūros filme nieko nebelieka. Aktorių vaidyba apgailėtinai įrėminta netikruose šablonuose, bandant pritempti prie klasikinės siaubo atmosferos, tačiau nieko nevyksta. Tos pačios banalios, paviršutiniškos ir mokyklinės potekstės – atsargiai su norais, nes jie gali pražudyti tave! Vaje, kur aš tai jau girdėjau?

Pasakysiu taip, kad gerą scenarijų sudirbo ambicijų neturėjimas, vaikymasis užsakomųjų mentoriaus reikalavimų, bijant eksperimentuoti ir neįtikti masėms, neskaitant to, kad masės jau pavargo nuo dirbtinai modifikuotų ir vienas į kitą panašių kino projektų. Žinoma, jeigu jūs šio filmo nepamatysite, nieko neprarasite. Jeigu jums rūpi istorijos forma, gali būti, kad filmas patiks, bet jeigu jums rūpi ir filmo turinys, manau, galite drąsiai sakyti thank you, next.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Mara" / "Mara"

Sveiki,

Daugelis man rekomendavo siaubo filmą „Mara“ (angl. Mara) (2018) kaip ganėtinai neblogai įtraukiantį siaubo filmą, kuris savo istorija lenkia daugelį panašaus žanro vidutiniokų. Istorija pasakoja apie detektyvų srityje dirbančią teismo psichologę, kuri sprendžia vieną nužudymą, bet netrukus įsivelia į mistinę istoriją apie sapnų demonę Marą. Filmo medžiaga remiasi viduramžių pasakojimais ir teorijomis apie miego paralyžių, kurio metu ateina demonas ir sėdi tau ant krūtinės...

Pagrindinį vaidmenį sukuria simpatinga aktorė Olga Kurylenko, tačiau ji tampa dar viena, sakyčiau aktore-auka, kurią priviliojo į abejotinos vertės kino projektą. Taip, medžiaga intriguojanti, taip, yra tikrai ką papasakoti apie miego paralyžių, bet... Pradėkime nuo to, kad scenarijus apsiriboja klišėmis – būtinai detektyvinė aplinka, būtinai psichūškė, būtinai kaltės jausmas, būtinai žavi ir jauna (liekna!) pagrindinė herojė, kuri be pastangų gali kelti seksualinį geidulį... Atmetus šiuos scenarijaus pasirinkimus ir tipinę siaubo filmo aplinką, į akis krenta šabloninė atmosfera, sakyčiau, dar nuo 1995 metais pasirodžiusio išties puikaus panašaus žanro filmo „Septyni“. Psichologiniai sprendimai, apie tikėjimą ir netikėjimą, apie per daug akivaizdžių veikėjų požiūrio kaip mokyklinukui suskaldymą aš tiesiog patylėsiu, kadangi tai rodo neišplėtotos, nesukristalizuotos, tingios ir abejotinos režisūros pakraipą, kuri skirta siaubo filmų rinkos „užkišimui“.

Kaip ir neseniai matytas siaubo filmas „Hanos Greis egzorcizmas“, taip ir „Mara“, yra absoliučiai vienkrypčiai filmai, kuriuos kaip lengvus pusfabrikačius spjaudo Holivudo fabrikas neišrankiems, neišsilavinusiems žiūrovams sukelti pasitenkinimo efektą – noriu, kad šokiruotų, bet noriu, kad būtų ir patogiai viskas atpažįstama. Tai tikriausiai ir yra visos amerikietiškos siaubo filmų industrijos prakeiksmas – užsakomi filmai pagal pageidavimus, nustekenant bet kokį režisierių originalumą.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Centurionas" / "Centurion"

Sveiki,

Kažkada labai mėgau istorinio pobūdžio epus, kurie nukelia į antikinį pasaulį ir leidžia pajusti tą mitų ir legendų dvasią, tačiau prieš penkerius metus staiga tokie filmai „užtrūko“ ir išsikvėpė, vėl grįžome prie visokių šnipų ir slaptųjų agentų istorijų. Filmas „Centurionas“ (angl. Centurion) (2010) pasakoja išgalvotą istoriją apie Romos užkariautojus, nusigavusius iki pačios Britanijos. Šiaurietiško dvelksmo Anglijoje ir vyksta dviejų stovyklų mūšis...

Centurionas kiek primena kitus pasakojimus, tad nieko čia pernelyg novatoriško nepamatysite. Jeigu gerai pamenate filmą „Gladiatorius“ (2000), tai nenustebsite, kad filmas bando lygiuotis į šį filmą, tik, žinoma, nėra pajėgus perteikti gilesnių emocijų, kadangi labiau orientuojasi į veiksmo vystymą, o ne Centurionio dvasinę evoliuciją. Filmas daugiau pramoginio tipažo, kurio siužetinė linija vientisa, tiesmuka ir aiški nuo pradžių iki galo, nepaliekanti didesnių diskusijų ar ginčų, tad neabejoju, kad panašių filmų tipaže filmas tiesiog prasmenga kaip į smegduobę.

Visgi filmą žiūrėjau dėl puikaus britų aktoriaus Michael Fassbender, kurį jau regėjau ir „Hamlete“, ir visiškai netikėtuose amplua. Tai unikalios energetikos aktorius, tačiau šis jo vaidmuo vidutiniškas ir ne itin išsiskiriantis iš jo kur kas geresnių vaidmenų gausos. Atmosferinis filmas, sakyčiau, labiau skirtas laisvai praleisti laiką, nieko nebenustebins užkietėjusius kino maniakus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užmirštieji" / "Oblivion"

Sveiki, kino mylėtojai,

Mokslinės fantastikos mylėtojams dar vienas prabangus filmas pavadinimu „Užmirštieji“ (Oblivion) (2013), kurį režisavo amerikiečių režisierius Joseph Kosinski. Šį režisierių galima pavadinti visai žaliu, kadangi tai kol kas antrasis jo režisūrinis darbas, kuris gali pasigirti kur kas palankesniais atsiliepimais nei jo debiutas „Tornas“ (2010), kurio, beje, nemačiau. „Užmirštieji“, manau, yra vienas iš tų šių metų didžiųjų kinų, kurie neabejotinai dėl savo mega reklamos ir specialiųjų efektų prisodrintų anonsų pritraukė minias žmonių.

Iš „Užmirštųjų“, tiesą sakant, nieko rimto ir padoraus nesitikėjau, išskyrus gražių paveikslėlių. Apskritai nelabai mėgstu herojinių specialiųjų efektų filmus, su „Keršytojais“ sunkiai draugavau ir didelio įspūdžio nepaliko, tai maždaug to paties tikėjausi ir iš „Užmirštųjų“, kokio nors didvyriško kino. Tiesą sakant, nieko panašaus čia nebuvo, viskas išliko labai logiška, siužetą kaip įmanoma buvo stengtasi pritemti prie „rimto reikalo“, išlaikant populiariosios fantastikos kanonus. Prabangus filmas, tai neabejotinai surijęs ne vieną ir ne du milijonus JAV dolerių ir ką gi mes iš to galiausiai turime? Oigi, sakyčiau, visai vykusią ir padorią kino juostą ne tik adaptuotiems kino žiūrovams, bet ir normaliems mąstantiems piliečiams. Nors filme daugiau ar mažiau viskas nuspėjama, netgi antrininkų kolonijos nebuvo jokia staigmena, tačiau viskas pateikta tokiu patosu, kad neatrodo kaip mažam „leliukui“, kai sukramto mamytė obuolį ir po to šeria kūdikį. Filmas žavus savo pamąstymais apie žmonijos ateitį, robotizacijos laikus, kurie dar tik ateina, ir apskritai apie Žemės planetos perspektyvas. 

Šio filmo grožis man asmeniškai buvo britų aktorė Andrea Riseborough, kuri vaidino Viktoriją, netikrą mylimąją. Šią aktorę pastebėjau dar iš Madonnos filmo „W.E“ (2011), - nepaprastos energetikos aktorė, sparčiai kylanti karjeros laiptais. Tom Cuise tikriausiai yra dar vienas šio filmo sėkmės garantas. Šis puikiai išsilaikęs penkiasdešimtmetis atrodo kaip 30 metų vyras ir nė per nago juodymo nepraradęs savo žavesio. Nežinau, ar jis geras aktorius, bet neabejotinai tinka panašaus turinio filmams, kur atliekamos visokiausios misijos ir reikia panaudoti šaunamuosius ginklus. Būtent technikos šiame filme yra nemažai, ypatingai grėsmingai atrodo užprogramuoti šaudantys rutuliniai robotai, kurie herojams pridaro daug nemalonumų. Be to, kad vaizdas nepriekaištingas ir be to, kad tai šou filmas, kuris turi rodyti efektingus vaizdus ir žavėti žmones, priešingai negu didelė dalis tokių filmų, turi ir savo psichologinę pusę, - ką reiškia jaustis klonu, mylėti, turėti svetimo žmogaus prisiminimus, nežinoti savo ateities, jaustis dirbtiniu, tačiau režisierius šitos dalies nevysto, jam nesvarbu dramatizmas, todėl visi šios filmo pusės gabaritai pateikti jau supresuoti.

Šiaip filmas patiko, padarė teigiamą įspūdį, todėl manau, kad Holivudas išties dar nėra visiškai nusivalkiojęs ir dar yra pajėgus kurti ne tik brangius „šūdniekius“, bet ir didįjį kosmopolitinį kiną.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septyni psichopatai" / "Seven Psychopaths"

Sveiki visi,

Režisierius Martin McDonagh galima vadinti savotišku Tarantinu, taip pamaniau, pažiūrėjęs patį naujausią jo darbą „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths) (2012 m.). Na, tiesą sakant, nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet pažiūrėjęs jį, supratau, kad likau kaip su maišu per galvą gavęs. Filmas, žinoma, yra labai vykęs ir pavykęs, bet labiausiai mane nustebino McDonagh parašytas scenarijus, o jis tikrai nenuobodus, netgi įmantrus, originalus ir stiprus! Filmas priminė Tarandino „Bulvarinį skaitalą“, o kai kada net „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – skrupulingai šaltas, brutalus, bet kartu prisodrintas juodojo humoro elementų, visas šis mišinys sukuria ypatingą nuotaiką, kuria belieka mėgautis.

Filmas iš pradžių atrodo apie nieką – apie tai, kaip reikia kurti filmą. Filmas filme efektas jau yra naudojamas ne kartą kine, bet kaskart jis vis tiek žavi, jeigu pateikiamas išraiškingai ir originaliai. Filmas apie psichopatus ir nenormalius žmones, kurie gyvenimą laiko tik dar vienu filmu, o ir mafijozas besivaikantis savo šuns grobikus taip pat neleidžia abejoti, kad ir patys blogiausi blogiukai turi širdį. Filmą puošia labai garsus aktorių kolektyvas – Colin Farrell, Woody Harrelson, Sam Rockwell, Abbie Cornish, Christopher Wallken ir kiti. Įdomūs personažai, įdomiai lipdomi dialogai ir scenos neleidžia nuobodžiauti ar žvilgčioti į laikrodį, kada, velniai griebtų, šis filmas pasibaigs. Ir tai yra gerai! Esu tokio tipažo filmo mėgėjas, kur galima susikaupti ir mėgautis puikia pasakojama istorija, puikiais aktoriais bei įdomiais pakrikusios psichikos personažais, kurie galbūt ne visai atitinka realybės, tačiau vis tiek yra be galo žavūs ir įdomūs.

Filmą siūlyčiau pažiūrėti beveik visiems, nes jis turėtų patikti ir kinomanams, ir paprastiems žiūrovams. Tiesa, tiems, kam svetimas juodas humoras ir brutalus, be skrupulų demonstruojamas smurtas, tam gal nevertėtų gaišti laiko. Žaviuosi režisieriumi, kuris kūrė filmą, nežinodamas, koks jis išeis, bent jau taip pateikiama pagal scenarijų, bet vis tiek sukūrė beveik puikią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela