Filmas: "Centurionas" / "Centurion"

Sveiki,

Kažkada labai mėgau istorinio pobūdžio epus, kurie nukelia į antikinį pasaulį ir leidžia pajusti tą mitų ir legendų dvasią, tačiau prieš penkerius metus staiga tokie filmai „užtrūko“ ir išsikvėpė, vėl grįžome prie visokių šnipų ir slaptųjų agentų istorijų. Filmas „Centurionas“ (angl. Centurion) (2010) pasakoja išgalvotą istoriją apie Romos užkariautojus, nusigavusius iki pačios Britanijos. Šiaurietiško dvelksmo Anglijoje ir vyksta dviejų stovyklų mūšis...

Centurionas kiek primena kitus pasakojimus, tad nieko čia pernelyg novatoriško nepamatysite. Jeigu gerai pamenate filmą „Gladiatorius“ (2000), tai nenustebsite, kad filmas bando lygiuotis į šį filmą, tik, žinoma, nėra pajėgus perteikti gilesnių emocijų, kadangi labiau orientuojasi į veiksmo vystymą, o ne Centurionio dvasinę evoliuciją. Filmas daugiau pramoginio tipažo, kurio siužetinė linija vientisa, tiesmuka ir aiški nuo pradžių iki galo, nepaliekanti didesnių diskusijų ar ginčų, tad neabejoju, kad panašių filmų tipaže filmas tiesiog prasmenga kaip į smegduobę.

Visgi filmą žiūrėjau dėl puikaus britų aktoriaus Michael Fassbender, kurį jau regėjau ir „Hamlete“, ir visiškai netikėtuose amplua. Tai unikalios energetikos aktorius, tačiau šis jo vaidmuo vidutiniškas ir ne itin išsiskiriantis iš jo kur kas geresnių vaidmenų gausos. Atmosferinis filmas, sakyčiau, labiau skirtas laisvai praleisti laiką, nieko nebenustebins užkietėjusius kino maniakus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvynių dienoraštis" / " A nagy füzet"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakalbėti apie vengrų filmą „Dvynių dienoraštis“ (vengr. A Nagy Fuzet) (2013). Na. Iš tikrųjų nesitikėjau, kad vieną dieną išvysiu vengrų-šveicarų rašytojos Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“ ekranizaciją. Romanas buvo vienas stipriausių ir emociškai paveikiausių skaitytų knygų paauglystėje. Lietuvių kalboje šis romanas pasirodė leidinyje „Storas sąsiuvinis“, bet į jį įeina ir neatsiejamos kitos dalys „Įrodymas“ bei „Trečiasis melas“, kurios kitose šalyse išėjo kaip atskiri romano tęsiniai. Filmas „Dvynių dienoraštis“ aprėpia tik pirmąją trilogijos ekranizaciją, tikriausiai įspūdingiausią dalį. 

Grįžtant prie filmo, tiesą sakant, net neabejojau, kad knygą geriausiai gali ekranizuoti tik patys europiečiai, kurie labiausiai ir išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Filmas įvertintas kino kritikų, pelnęs ne vieną kino festivalio apdovanojimą ir, sakyčiau, ne be reikalo. Nors knyga gal man patiko kiek labiau, tačiau ekranizacija, kiek leidžia mano atmintis, labai tiksli, kai kurie dialogai praktiškai net nekeisti. Geras scenarijus, geri aktoriai – ypač charizmatiškoji „ragana“ močiutė, kuri savo vaikus anūkus vadina išperomis. Ne ką prasčiau atrodo ir patys dvyniai – keisti, izoliuoti savo vienas nuo kito priklausomybės. Gaila, kad režisierius Janos Szasz nekuria istorijos tęsinių, nes būtų be galo įdomu pasižiūrėti, kaip visa Luko ir Klauso dvynių istorija rutuliojas toliau.

Agota Kristof romanas lietuviškai "Storas sąsiuvinis" ir filme Klauso ir Luko vaidmenis atlikę broliai dvyniai Laszio ir Andras Gyemant'ai.

Filmas daugiau ar mažiau rekonstruoja romano emocinę plotmę, atkuria atmosferą, keistus, retkarčiais sunkiai protu suvokiamus dvynių veiksmus, turiu galvoje, karines išlikimo pratybas, maudynes su nuoga moterimi ir jos nužudymą. Antrojo pasaulinio karo atmosfera tėra tik kontekstas, istorinė terpė, todėl filmo nevadinčiau karine drama, bet aštrios dramos tikrai filme netrūksta, kaip ir grotesko, kuris modifikuoja personažus, tarsi jų pasaulėžiūra išskirdamas nuo likusio pasaulio. Filmas išties geras, bet tie, kurie skaitė romaną, manau, turės ir šiokių tokių pretenzijų, bet tikriausiai filmu niekaip neperteiksi to, kas lieka už teksto – vaizduotės neišmatuojama emocinė erdvė.

Filmas patiko ir rekomenduoju jį kino gurmanams, europietiško kino gerbėjams ir apskritai tiems, kuriems nusibodo pramoginis kinas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geresniame pasaulyje" / "Heaven" / "In a Better World"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti „Scanoramos“ perliuką filmą „Geresniame pasaulyje“ (Heaven) (In a better world) (2010 m.). Tai bendras danų ir švedų darbas, pastarieji skandinavai pasižymi ne tik gera ir įdomia literatūra, bet ir neblogais vaidybiniais filmas. Kino festivalis „Scanorama“ būtent ir suteikia galimybę žvilgtelėti į skandinaviškąjį filmą. Šįkart „Geresniame pasaulyje“ danų režisierė pasakoja dviejų šeimų tragediją, kuri itin subtiliai, kasdieniškai, tikroviškai ir organiškai sulipinta. Iš pradžių filmas kėlė abejonių, sakau, bus perdėm, estetiškas, kas nebūdinga danų filmams, bet greitai estetiškumas susiliejo su siužetine liniją. Abejonė kėlė ir Afrikos vaizdais, sunkios pastangos švedui gelbėti juodaodžių afrikiečių gyvybes, bet staiga režisierė mus nukelia į Daniją, kur vyksta analogiška kova tarp švedų ir danų, švedai čia jaučiasi antrarūšiai...

„Geresniame pasaulyje“ labai įdomiai lietuviai paėmė šį pavadinimą, bet jis, manau, labai atitinka filmo turinį. Visi nori būti geresni, visi nori būti laimingesni, bet praradimo skausmai, nusivylimai ir t.t. sugriauna žmoguje žmogiškumo fundamentą ir iš to kyla dviprasmiška kova pačiame žmoguje, taip nutiko ir motinos netekusiam berniukui, kuris pripildytas pagiežos vos nesusprogdina savo draugo. Šalia psichologinio, kartais itin įtemptai psichologinės linijos esti ir neforsuoti estetiniai momentai – gamta, suolelis gale lauko į vandenyną, paukščiai vakarėjančiame danguje, pustomas smėlis ir t.t. Sudėti kadrai, neblogas muzikinis takelis sukelia pasigėrėjimo vaizdą, bet labai trapus, nes čia pat psichologiškai suluošintiems herojams labai skauda.

Netikėtai optimistiška pabaiga taip pat nustebina, nes drama išlaiko neforsuojančio ir mažiau manipuliuojančio filmo įspūdį. O juk taip lengva kažką filmo pabaigoje nužudyti ar numarinti, dėl žiūrovų skaudesnės reakcijos, tačiau filmas „Geresniame pasaulyje“ pateisina savo pavadinimą kaip ir gyvenime, taip ir filme, na, negali viskas būti taip blogai. Personažų psichologija pakinta, žmonių žaizdos išgyja...

Labai patiko šis filmas. Tikėjausi kažko ne tokio, bet vis tiek nenuvylė. Greitai įtraukė, intriga vedė per visą filmą. Neblogi aktoriai, vaikai aktoriai šįkart talentingi, ne taip, kaip filme „Vaistai“, kai kas net norėjo įrodinėti, kad nesugebu atskirti jau gerą vaidybą nuo prastos. Šįkart gelbėjo ir labai stipri režisūra, juk neveltui filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir net laimėjo šią nominaciją. Manau, kad vertas, stiprus, tiek gurmanams, tiek paprastam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela