Filmas: "Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje" / "The Nile Hilton Incident"

 Sveiki,

 

Tęsiu 18 gerų filmų iki „Kino pavasario 2021“ iššūkį. Trečiasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau švedų režisieriaus Tarik Saleh filmą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ (angl. The Nile Hilton Incident) (2017), kuris buvo rodytas per Scanoramos kino festivalį. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kodėl kino gurmanai žiūri kriminalines dramas ir ko iš jų tikisi? Tikisi tikriausiai jaudinančių ir netikėtų istorijų, kurios vienaip ar kitaip praplėstų socialinius kontekstus, kad būtų veiksmas kaip pramoga, bet labiausiai dėl galvosūkio. Juk smagu spręsti nusikaltimo bylą kaip kryžiažodį, kelti hipotezę ir galiausiai patirti melo ir nežinomybės uždangos atsivėrimą.

 

Filmo „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ veiksmas vyksta ne kur nors Švedijoje (režisierius švedas), bet musulmoniškame Kaire, kuriame verda nusikaltimai, skurdas, gyvena egiptiečiai ir pabėgėliai iš kitų šalių – žodžiu, tirštas socialinis katilas. Šiame mieste valdžią turi, bent jau pagal filmą, tik teisėsauga, šiuo atveju policija ir, aišku, nusikaltėliai politikai ir mafijozai, kurie, pasirodo, yra vienas ir tas pats. Dėmesio centre – policininkas Noredinas, itin brutalios ir prislėgtos išvaizdos vyras, kuris pradeda tirti Nilo Hiltono viešbutyje nužudytos garsios dainininkės bylą. Jis greitai sugaudo galus, yra patyręs profesionalas, tačiau manydamas, kad šioji byla lengvai perprantama, galiausiai turi pripažinti, kad nė velnio. Nors jis, kaip ir daugelis policininkų, priima lengvus kyšius, tačiau jis negali net įsivaizduoti, ką iš tikrųjų policija ir teisėsauga gali padaryti už pinigus... Šalia to nuotrupomis atskleidžiamas ir asmeninis Noredino gyvenimas: jo darbu ir morale nepatenkintas tėvas, žlugusi santuoka ir vienatvė...

 

Filmas labai jau, kaip čia pasakius, „musulmoniškai egiptietiškų tamsių spalvų“. Dideliame chaotiškame mieste sekamas vieno policininko gyvenimas, bet kartu ir narpliojama žmogžudystės istorija. Viskas labai super nufilmuota, policininko charakteris tipiškas: rūstus, racionalus, logiškas, bet ir pažeidžiamas. Atrodo, kad filmas sukaltas pagal kriminalinius Holivudo detektyvinius standartus, bet iš esmės adaptuotas arabiškoje aplinkoje. Bandžiau įžvelgti šio filmo unikalumą, bet nieko neįžvelgiau. Pati istorija chaotiškai išdrikusi, siužetas standartinis, nieko naujo neatskleidžiantis. Kad Kaire policija ir valdžia korumpuota? O kas to nežino? Veikėjas tipinis t. y. standartinis pervargęs nuo streso ir išvargintas brutalumo žmogus. Žmogžudystę, žinoma, užsako tie, kurie visuomenėje dedasi geraisiais, o atpirkimo ožiais tampa emigrantai. Bet juk tai standartiniai klišiniai socialiniai kino standartai. Filmas, jeigu pradžioje kėlė šiokią tokią intrigą, tai po pusvalandžio pradėjau žvilgčioti į laikrodį, nes darėsi neįdomu. Nelabai įdomi ir pati kriminalinė linija, tokia vidutiniška, atsikartojanti aidais iš matytų kur kas įdomiau sunarpliotų holivudinių filmų. Jeigu atvirai, net nelabai supratau, kodėl Scanoramos programoje atsidūrė šis filmas. Tik dėl to, kad jį sukūrė švedas musulmoniškoje aplinkoje? Tiesa, nufilmuota ir sumontuota išties profesionaliai, tačiau turinys absoliučiai, bent jau manęs, nejaudino.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela