Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sąskaitininkas" / 'The Accountant"

Sveiki, kino gurmanai,

Vienas naujausių Ben Affleck darbų buvo „Sąskaitininkas“ (angl. The Accountant) (2016), kurį turėjau pamatyti tikriausiai prieš dvejus metus, bet nutiko taip, kad pažiūrėjau jį pavėlavęs. Taigi atsilikęs nuo naujausių kino madų, bet jeigu bėgsi paskui kino naujienas, galima išvis nebepamatyti dar neregėtų senesnių kino perlų. Ar „Sąskaitininkas“ yra kino perlas? Žinoma, kad ne, tačiau turiu apie jį pasakyti ir šio bei to itin gero...

Filmo pasakojimas išplėtotas iki epinio – tai iš pažiūros trileris pirmajame plane, kai autizmu sergantis ir save nuolat valdyti privalantis sąskaitininkas (ironiškai – buhalteris) dar turi ir antrąją profesiją – yra profesionalus žudikas. Antrame plane – jo vaikystės ir šeimos drama, kova su savo kitokiais poreikiais, baimėmis ir griežtu tėvo auklėjimu. Iš esmės filmas sodrus, daugiasiužetis, tačiau rišliai ir aiškiai viską sujungiantis į visumą, tad patenkina ir trilerio mėgėjus, ir dramos dūsautojus. Sukurti daugiamatį filmą visgi nėra lengva, tačiau Holivudas nuolat įrodo, kad kartais pasistengus galima daug ką padaryti, orežisieriui Gavin O‘Connor, kuris sukūrė praeityje išties dėmesio vertą „Kovotojus“ (2011), tai sekasi. Žinoma, filme prifarširuota nemažai smurtinių šaudynių, tačiau visame tame stiprybės ir savęs nugalėjimo kontekste tas smurtas kažin koks atrodo pasiteisinęs, beveik filosofinio lygmens, tad visai negaila, kad eiliniai banditai krinta kaip musės nuo pagrindinio herojaus, o vos tik pats herojus sužeidžiamas, jau norisi traukti orą per dantį. Tas kovoje gerieji ir blogieji pasiskirstymas tikriausiai neišvengiamas kaip ir įprastame amerikietiškame trileryje.

Visgi šiame filme įdomiausias yra Ben Affleck atliekamas autizmu sergančio žmogaus vaidmuo. Jis toks suaktyvintai ypatingas, kad tampa kone super didvyriu. O juk super didvyriai B. Affleckui labai tinka – tą rodo jo karjeros vaidmenys. Nežinau, net kaip pasakyti, šis niekšiškas įvairaus smurto pavidalo (vaikystėje, šeimoje, suaugus) tiek pritvinkęs, kad tampa netgi audrinančiu trileriu, kurį norisi žiūrėti iki galo. Velniai griebtų, šiam režisieriui vėl pavyko sukurti gerą filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra" / "Batman v Superman: Dawn of Justice"

Sveiki,

Yra tokių didingų kino projektų, kurie iškart suklumpa, kai tik debiutuoja. Tą lyg ir sufleruoja kritikų atsiliepimai apie „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. Batman v Superman: Dawn of Justice) (2016), kuris pretendavo būti gana įspūdingu holivudiniu užmoju, tačiau akivaizdu, jog filmas nepateisino daugelio lūkesčių.

Tenka sutikti, kad šiek tiek gaila dėl šio filmo. Taip, jis pilnas prabangos, veiksmo, efektų ir vizualiai tikrai gerai žiūrisi, tačiau turinio, scenarijaus ir režisūros prasme filmas silpnokas. Jau daugelis pasijuokė iš Ben Affleck, kuris interviu metu absoliučiai neslėpė susikrimtimo dėl prastoko filmo vertinimo, nes į tokius projektus aktoriai deda milžiniškas jėgas ir nufilmuoti kelių minučių sceną kartais tenka ruoštis ištisus mėnesius fiziškai ir psichiškai, todėl, sakyčiau, reikia kaip tik kuo preciziškiau rinktis režisierius. Žiūrint šį filmą, susidaro toks įspūdis, kad filmo pradžia tiesiog stumia žiūrovą išeiti iš salės: nėra intrigos, padrikos Betmeno ir Supermeno istorijos klijuojamos koliažo principu, todėl atrodo siužetas nesuveržtas, pabiręs, primena skausminga gumos tempimą. Nedėkingas ir tas „komiksams“ būdingas žanras, nuo kurio neįmanoma pabėgti, todėl kai kada atrodo filmas pernelyg šabloniškas, ką jau kalbėti apie veikėjų kalbą – ji negyva, literatūriška, o veikėjų sprendimai tiesiog pribloškia susenusia psichologija. Tiesiog pernelyg laikytasi klasikinės superdidvyrių pasakojimo struktūros, todėl tie, kurie tikisi filmo kaip iššūkio su inovacijomis, teks gerokai nusivilti.

Filmo pradžios tempas nevykęs, lėtas, nors jau nuo pat pradžių prabangus, aktoriai atsidavę kaip šunys ir atiduoda visą save tokiam projektui, tačiau jų pastangos negali atpirkti pačios istorijos paviršutiniškumo ir naujo požiūrio. Tai kur tas įvykis? Kur Betmeno ir Supermeno konfliktas? Viena gera jų batalinė kova nesudaro įspūdžio, kad du herojai iš tikrųjų konfliktavo, nes priešas visai ne tas... Apskritai trūko intrigos, nenuspėjamumo ir naujo požiūrio, nes dabar filmas liko didelis prabangus išpūstas burbulas su puikiais Holivudo aktoriais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji dalis „Supermenas“, nors irgi laikėsi klasikinių komikso taisyklių, buvo kur kas labiau vykęs produktas nei „Betmenas prieš Supermeną“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Operacija Argo" / "Argo"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai vengiau Ben Affleck‘o filmo „Operacija Argo“ (angl. Argo) (2012), nes ankstesnis jo darbas „Miestas“ (2010) man sukėlė keistą pasipriešinimo bangą. Ne dėl to, kad „Miestas“ buvo prastas filmas, ne, jis buvo gana tirštas, kriminalinis ir tikrai geras, bet emocijos po jo buvo kažkokios klampios, bent jau taip atsimenu, todėl jau prieš „Argo“ kažkaip neobjektyviai buvau nusistatęs ir sakiau sau – apsieisiu, bet, kaip Justin Bieber sako, niekada nesakyk niekada. „Argo“, pelnęs geriausio metų filmo apdovanojimą „Oskaruose“ išties jau žiūrėjosi kiek kitaip, nei „Miestas“, o ir mano požiūris į kiną jau gerokai pasikeitęs ir ratas išsiplėtęs.

„Argo“, kiek sunkoka patikėti, yra paremta tikra istorija – veikėjai turi realius prototipus gyvenime ir praktiškai galima suklusti – ar ką nors girdėjome apie JAV ir Irano krizę 1979 metais? Ambasados šturmas Teherane išties atrodo įdomi dokumentika, juolab kad apie gelbėjimo operaciją „Argo“ ilgus metus niekas nežinojo. Gera medžiaga, gera analizė ir įtraukiantis trileris. Filmo autentiškumas išskirtinis – puikiai atkurtas dešimtmetis ir politinė atmosfera, nuolat politiškai šmėžuojantis televizorius, telefono rageliai ir net akinių kampučiai – viskas gerai apgalvota ir todėl bravo Benui Affleckui. Kada paskutinį kartą žiūrėjau kažką panašaus ir gero? Galbūt „Sirijana“ (2005) buvo tas puikus Rytų ir Vakarų konfliktiškumas, tačiau jis iš vartotojiškos pusės ir nužmoginimo, o „Argo“ turi gana įdomią idėją, kuri atrodo lyg ir kvailoka, lengvabūdiška gelbėjimo priemonė, tačiau ji efektyvi, gerai dera su įtampa ir apskritai po filmo žagteli – ar tikrai kažkur pasaulio užkampyje, kur civilizacijos vakarietiškos tiek maža, galėjo tokiu komerciniu būdu apdumti akis? Pasirodo, galėjo.

Gera vaidyba. Gal nesukurta kažkokių ypatingų veikėjų su išskirtiniais charakterio bruožais, o Ben Affleck didvyrio vaidmuo gal ir neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau čia ne didvyrio charakteryje yra daugiausia žavesio, kiek filmo dermės visumoje. Įspūdingas sinchronas, organika ir pasakojimo įtaigumas, įvedama atsargaus humoro – kaip antai režisieriai ir prodiuseriai bei Holivudo bendravimo subtilybės, ruošiant operaciją „Argo“. Iš esmės tikėjaus gana niūrios, vienpusės ir labiau karinės dramos, o gavau visai gerą ir patraukliai subalansuotą dramą, kur neerzina kariniai veiksmai, bet priešingai – išplečia istorinių įvykių žinias, apie kurias lietuvių istorijų vadovėliai kol kas nutyla.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisiminti pavojinga" / "Paycheck"

Sveiki, skaitytojai ir kino mėgėjai,

Garsus režisierius John Woo, sukūręs ne vieną masėms įtikusį filmą, tarp kurių daugybė azijietiškų kino filmų ir holivudinių kaip antai „Misija neįmanoma II“ ir t. t. Sukūrė ir filmą „Prisiminti pavojinga“ (angl. Paycheck) (2003), kuris gana drungnai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams patiko. Patiko jis ir lietuvių žiūrovams, tai byloja gana geri ir šilti komentarai internetinėje erdvėje, todėl ryžausi pažiūrėti šį filmą ir aš. Ne dėl režisieriaus, o dėl tų šventų komentarų ir, žinoma, aktorių.

O filmas, pasirodo, mokslinės fantastikos žanro, trinamos Ben Affleck‘o personažo atmintis, o jis sukuria mašiną, su kuria būtų galima žvilgtelėti į ateitį. Toli gražu iki „Gatakos“, nors dėl Umos Thurman „kvapo“ filmas kažkuo dvelkteli trokštama, bet nepasiekiama elegancija. Visgi filmo idėjos būta neblogos – ateities žinojimas trina žmonijos dabartį, bet ar tai išaiškinsi dvimačiams ir siaurapročiams valdžios atstovams? Toks jausmas, kad sustatytas filmas iš tiesmukų, siaurapročių, nes kovojančioji valdžios pusė labai jau žemo intelekto, nors kas gi sėdi pas mus valdžioje? Tokie patys, kaip ir filmuose. Charakteriai pasirodė neįdomūs, neišvystyti, kažkur matyti, nukopijuoti. Veiksmo čia irgi netrūksta – ratuotos gaudynės ir t. t. Visa intriga laikosi tik ant siužeto, ant to, ką personažas sudėjo į tą popierinį voką ir kaip tie dvidešimt daiktelių pasitarnaus jo galutiniam tikslui, o visa kita, tiesą sakant, buvo nuspėjama, neįdomu ir tiesiog, nepabijosiu pasakyti, prasto lygio, ypač valdžios ir įsimylėjusios poros kovos frontas, kuris beveik paremtas ne trileriu, o komikso elementais – kulka myli herojus, todėl herojus jos išvengia.

Filmą galima žiūrėti kaip neįpareigojantį filmą, kuris labai vidutiniškas, nieko nenustebinantis ir praktiškai režisūra nieko naujo nepateiks. Smagu vėl buvo sutikti Ben Affleck, Uma Thurman ir Aaron Eckhart, bet jų personažai neintrigavo, o trilerio ir fantastiniai elementai buvo gana žemo lygio. Tiesiog labai pristigo dvasios visam filmui.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela