Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį
kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon)
(2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016)
režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų
filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria
didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek
filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos
svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį
sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo.
Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.
Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią
ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie
šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie
netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į
trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir
garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame
vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio
labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia
šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes
jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad
Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių
aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno
tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje
dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą,
svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.
Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės
istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius
nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai,
išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių
hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis.
Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti
progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo.
Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta:
atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia,
netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą
valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis
kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų,
nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta
tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai
pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats
sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems
įtiks.
Apie
detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer
of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė
Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo
ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“
apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.
Serialą
buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes
tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu
neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis
serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant,
kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir
laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal
neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos
atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą
serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame
šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi,
kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.
Grįžtant
prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai
amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o
tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer
(vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas,
o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra
detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais
monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su
smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės
dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos)
rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena
mergina, o kita rasta nužudyta upėje...
Serialas
neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats
galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais
įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“
(1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio
serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir
jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji,
bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.
Mer
šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine
liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas
patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie
narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu
vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer
namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai,
tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas
užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi
tyliame liūdesyje.
Iš
esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga
neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą
klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai
ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet
čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių,
siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl
kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai
pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio
pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters
ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto
veikėjo lemties šiame seriale.
Kadrai iš serialo.
Visgi
Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga
santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio
vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer
ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir
nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer
gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas,
sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą,
išlaikant šių žanrų balansą.
Kalbant
apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai
neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva
kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama
pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo
kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus,
bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks
siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas,
kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur
paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per
serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami
įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir
smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei
šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi
apie Mer asmeninį gyvenimą.
Visgi
viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu
grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės,
mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti
alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės
cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš
kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių
su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį,
nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai
yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines
problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią
kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?
Vienas
naujausių Ben Affleck darbų buvo „Sąskaitininkas“
(angl. The Accountant) (2016), kurį
turėjau pamatyti tikriausiai prieš dvejus metus, bet nutiko taip, kad
pažiūrėjau jį pavėlavęs. Taigi atsilikęs nuo naujausių kino madų, bet jeigu
bėgsi paskui kino naujienas, galima išvis nebepamatyti dar neregėtų senesnių
kino perlų. Ar „Sąskaitininkas“ yra kino perlas? Žinoma, kad ne, tačiau turiu
apie jį pasakyti ir šio bei to itin gero...
Filmo
pasakojimas išplėtotas iki epinio – tai iš pažiūros trileris pirmajame plane,
kai autizmu sergantis ir save nuolat valdyti privalantis sąskaitininkas
(ironiškai – buhalteris) dar turi ir antrąją profesiją – yra profesionalus žudikas.
Antrame plane – jo vaikystės ir šeimos drama, kova su savo kitokiais poreikiais,
baimėmis ir griežtu tėvo auklėjimu. Iš esmės filmas sodrus, daugiasiužetis,
tačiau rišliai ir aiškiai viską sujungiantis į visumą, tad patenkina ir
trilerio mėgėjus, ir dramos dūsautojus. Sukurti daugiamatį filmą visgi nėra
lengva, tačiau Holivudas nuolat įrodo, kad kartais pasistengus galima daug ką
padaryti, orežisieriui Gavin O‘Connor, kuris sukūrė praeityje išties dėmesio
vertą „Kovotojus“ (2011), tai sekasi. Žinoma, filme prifarširuota nemažai
smurtinių šaudynių, tačiau visame
tame stiprybės ir savęs nugalėjimo kontekste tas smurtas kažin koks atrodo
pasiteisinęs, beveik filosofinio lygmens, tad visai negaila, kad eiliniai
banditai krinta kaip musės nuo pagrindinio herojaus, o vos tik pats herojus
sužeidžiamas, jau norisi traukti orą per dantį. Tas kovoje gerieji ir blogieji
pasiskirstymas tikriausiai neišvengiamas kaip ir įprastame amerikietiškame
trileryje.
Visgi
šiame filme įdomiausias yra Ben Affleck atliekamas autizmu sergančio žmogaus
vaidmuo. Jis toks suaktyvintai ypatingas, kad tampa kone super didvyriu. O juk
super didvyriai B. Affleckui labai tinka – tą rodo jo karjeros vaidmenys. Nežinau,
net kaip pasakyti, šis niekšiškas įvairaus smurto pavidalo (vaikystėje,
šeimoje, suaugus) tiek pritvinkęs, kad tampa netgi audrinančiu trileriu, kurį
norisi žiūrėti iki galo. Velniai griebtų, šiam režisieriui vėl pavyko sukurti
gerą filmą.
