Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lozoriaus efektas" / "The Lazarus Effect"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Lozoriaus efektas“ (angl. The Lazarus Effect) (2015), kurį režisavo David Gelb. Tai jo debiutinis pilno metražo vaidybinis filmas, iki tol režisierius kūrė trumpas istorijas, dokumentiką, prisidėjo prie TV serialų projektų. Tiesą sakant, labai iškalbingas su ryškia aliuzija į Jėzaus Kristaus galią prikelti iš numirusiųjų šio filmo pavadinimas nelabai pateisina lūkesčių. Filmas iš dalies nuviliantis...

„Visai nieko siužetas“, turintis mokslinės fantastikos užuomazgų apeliuoja į tai, kas ir įprasta tokiose siaubo filmuose – žaidimas su mirtimi ir pasikėsinimas į amžinybę, kitaip sakant, ryškus sąlytis su pomirtinio pasaulio lygmeniu, kurio žmogus nepajėgus suvaldyti. Į kūną suleidžiamas serumas prikelia iš mirusiųjų. Frankeinšteino efektas, o ne Lozoriaus visgi turėjo vadintis šis filmas. Tačiau siužeto įdomumas tuoj pat pasibaigia, nes jis praktiškai nebepateikia jokių staigmenų, o specialieji efektai gana įprasti, gana menko biudžeto filmas drąsiai pritraukiantis mases, bet, deja, nepateisinantis lūkesčius. Siužetas, tiesą sakant, nuobodokas, nors minties lyg ir būta, personažų veiksmai vėlgi nuspėjami kartu su įvykiais. Žiūrėjau, laukiau tos staigmenos ir pamiršau, kad turėjau išsigąsti, todėl filmas net siaubo nelabai pateisina. Labai vidutiniška režisūra, neturinti jokio išskirtinumo ar savitumo, toks jausmas, kad režisierius pažiūrėjo 10-20 panašių filmų ir sukūrė dar vieną panašų produktą liaudžiai patenkinti.

Na, daugelis filmą žiūrėjo ir žiūrės dėl gražuolės aktorės Olivia Wilde arba bent jau „Amerikietiška siaubo istorija“ aktoriaus Evan Peters, tačiau jų personažai nuobodūs, aktorių kūnai ir balsai dirba, bet kai filmas negyvybingas, aktorių žinomumas nieko nepadės, nebent tik pritrauks mases. Filmą rekomenduočiau žiūrėti nebent tik tada, kai neturite ką veikti ir apskritai norite žiūrėti vidutinišką niekalą, kad galva prasiblaivytų, tada šis filmas tinka visu 100 procentu.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalinti laike" / "In Time"

Sveiki visi,

Filmas „Įkalinti laike“ (In Time) (2011) – tai to paties režisieriaus Andrew Niccol, kuris sukūrė tokius filmus kaip „Gataka“ ir „Sielonešė“ darbas. Kaip ir visi jo darbai, taip ir šis yra gan skirtingas, tačiau juos vienija fantastinis žanras. Iš esmės „Įkalinti laike“ man priminė filmą „Laiko kilpą“, tik čia viskas šiek tiek primityviau ir priminė žmones, vaikščiojančius kaip tie triušiai su baterijomis per lenktynes iš reklamos, kai laimi turintis geriausią bateriją. Scenarijus šiaip gan įdomus, bet primityvokas – priversti žmones vergauti laikui, tačiau kine žaidimai su laiku toli gražu nėra nauja idėja, netgi sakyčiau labai „ant bangos“, prisimenant vieną didžiausių paskutinių metų hitą „Pradžia“.

„Įkalinti laike“, nors žavi tik iš pirmo žvilgsniu originaloku scenarijumi, tačiau filmas lieka kažkuo truputį nuviliančiu. Pažiūrėjau, buvo ganėtinai įdomu, nuėjau nusnausti pokaičio, o kai atsikėliau, net sunkiai atgaminau galvoje filme vykusius įvykius. Žodžiu – nė kiek neįkvėpė, nesudrebino, nesudomino, kitaip sakant, pavalgiau, o sotus nelikau. 

Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Justin Timberlake ir Amanda Seyfried bei Cillian Murphy. Na, tiesą sakant, graži Justin ir Amandos porelė, tačiau dėl ganėtinai paprasto, neišvystyto, vienpusio scenarijaus jie liko tik filmo veidais, tačiau nei herojais, nei aistrų kamuojami ar graudžios meilės įkaitais netapo. Filmas turi tik vieną idėją ir ja kaip įmanoma spekuliuojama, todėl pasigedau didesnės manipuliacijos, intrigos ir koketavimo su žiūrovais, viskas pernelyg nuspėjama, nebelieka azarto. Iš serijos: žiūri kažkur pro šalį ir nieko nebematai, tartum reklaminį trailer‘į. Nežinau, kitiems gal ir patiks gan paviršutiniškas filmas su aiškia žmogaus ateities pavergimo istorija, tačiau filmas beveik niekur nenuveda ir naujų minčių beveik nepateikia, tik fantastinius niuansus, dėl kurių, kažin, ar verta žiūrėti šią juostą. Jeigu mes dabar esame priklausomi nuo elektros ir technologijų – pabandykit nesumokėti mokesčių, - atjungs. Taip ir šiame filme, tik viskas fantastikos pavaromis.

Mano įvertinimas: 6/10

Kino kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela