Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnybinės patalpos" / "Backrooms"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
 
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
 
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
 
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 
Maištinga Siela