Serialas: "Pusiau žmogus" / "Half Men" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, serialų žiūrėtojai!

 

Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą „Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“ buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale     Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo, kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.

 

„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime, kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa, nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės išklotinę.

 

Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?

 

Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“, režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems, tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“, nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį: reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo – vyriškumo įdiegtos sampratos.

 

Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite, kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų, kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose, šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų motyvų.

 

Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“). Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.

 

Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip, „Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu, bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo? Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.

 

Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų, pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums ir ištransliuoja.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnybinės patalpos" / "Backrooms"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
 
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
 
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
 
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 
Maištinga Siela