Sveiki,
skaitytojai!
Apie
paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta
nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų
vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris
vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką
sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai
mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė,
tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų
pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė
ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas,
tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl.
The Plague) (2025 m.).
Filmas
pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio
komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet
ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas
atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal
paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru,
nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos
berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo,
todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai
ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
Filmas
vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra
lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva
užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas,
kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis,
tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi
savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių
pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine,
savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių
įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į
baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų
visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica,
Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais
ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais
ir nesantaikos kurstytojais.
Filmas
iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų
apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie
realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti,
nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett
Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba
daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis
filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4
