Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?

Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gyvūnai" / "Amercan Animals"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Amerikos gyvūnai“ (angl. American animal) (2018) toli gražu nėra koks dokumentinis filmas apie gamtą, tai itin amerikietiško stiliaus kriminalinė drama apie apiplėšimą ir dviejų jaunuolių svajonių įgyvendinimą.

Daug gerų kino kritikų atsiliepimų gavusi drama, tiesą sakant, žiūrėjosi itin sunkiai. Visų pirma puiki režisūra, puikus siužetinis montažas, kuris tikrai demonstruoja režisieriaus potencialą. Atmosfera kuriama dviem pasakojimo perspektyvomis – du jaunuoliai tarsi per dokumentiką pasakoja apie savo apiplėšimo planą, todėl retsykiais pateikiamos kelios perspektyvos tos pačios situacijos, kuriant apskritai sujaukto filmo įspūdį. Lyg ir potencialas yra, lyg ir montažas yra ir daugiavariantinė pateiktis yra, tačiau filmas absoliučiai negyvas... Nė per velnio nagą nejaudina pats siužetas – dar vienas nykus crazy vyrukų noras praturtėti ir nusikalsti, nes gyvenime turėjo ne kažin kokius pavyzdžius, nors ir žinodami, kad visa tai geruoju gali nesibaigti, jie vis tiek paveikti veliasi į tą kriminalą – nuobodu. Šiek tiek priminė nelabai sąmoningą filmą „Kokainas“ su J. Deppu ir P. Cruz – nuspėjama, neįdomu, vietomis net banalu.

Pernelyg daug kine mačiau apiplėšimų ir pernelyg paviršutiniškai pateiktos tos pačios ar paralelinės istorijos versijos. Tikslas šio filmo, žinoma, yra pramoga, tačiau nepajutau jokio džiaugsmo. Tiesą sakant, gėrėjausi vien tik aktorių vaidyba – „Šventojo elnio nužudymo“ aktorius Barry Keoghan bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters, kurie išties įtikinami bet kokiuose projektuose, kuriuos man tenka matyti. Visumoje filmas man surūgęs, tamsus, neoriginalus, matytas, atsikartojantis ir kaip kino meno mėgėjui man absoliučiai nuobodus.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.

Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.

Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.

Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras" / "American Horror Story: Roanoke" (6 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau „Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento, daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio. 

Taigi šeštasis sezonas oficialiai vadinasi „Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius anonsus:

Visgi nė vienas iš šių anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais. Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis, tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke žemėse. 

Apie Dingusią koloniją kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“ šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį. Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose, tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus, taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą. 

 Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.

 Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.

 Kamera aukos rankose...

 Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.

 "Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.

 Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.

 Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.

 Šelbė su vyru.

 Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.

 Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.

 Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.

Šįkart pasitelkta dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu, kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų, tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta, todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis, kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės: stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis serialas tuo ir patinka!

Grįžtant prie aktorių, šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“, manau, irgi nebegalėjo...

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu, bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera, nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“ personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam sezonui tiek ir užteko.

P. S. Jau girdėjau gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos, bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.

Jūsų Maištinga Siela