Sveiki,
Tikriausiai
reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis
tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai:
Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje
komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl
to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai
vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau
neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.
Visų
pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų
su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji
viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame
filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti
viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke,
kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo
jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“
žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet
kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia
autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“,
Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne
tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai
plokščias.
Užtenka
pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie
kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net
penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai
išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra
aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir
stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis,
nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos
siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais,
pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo
iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys
pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp
skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys
gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir
pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.
Suprantu,
kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę
operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su
savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis,
siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean
Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai
pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų
vidurkis: 43/100
IMDb:5.8
Jūsų
Maištinga Siela
