Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela