Filmas: "Supermenas" / "Superman"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo, tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“ (angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai „Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.

 

Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt. dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“ pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais, pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį, kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.

 

Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau: trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą, tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Renfildas" / "Renfield"

 Sveiki gyvi,

 

Nesvetimas man parodijų žanras, atėjęs tikriausiai iš vaikystės filmų prieš miegą. Prisimenant Drakulos parodiją „Miręs ir tuo patenkintas“ (1995), nusikeliu į vaikystę, kai gera komedija buvo būtent suvokiama tokia: truputį gašli, nemažai absurdiškų situacijų ir daug nesąmonių, primenančių amerikiečių situacijų serialus. Naujausią Drakulos parodiją sukūrė Chris McKay pavadinimu „Renfildas“ (angl. Renfield) (2023), kuriame daugiau dėmesio skiriama ne tiek Drakulai, kiek jo uzurpuotam ir tarnu paverstam Renfildui.

 

Renfildas šiame filme primena superherojų, veikiau jūreivį jankį Papajų, kuris vietoj špinatų suvalgo kokį vabalą ir akimirkai įgyja nepaprastų galių. Nepaisant to, jis ištikimas Drakulai, kuriam ir vėl... išgelbėjo gyvybę, tačiau jaučia, jog šeimininkas jo nemyli, priešingai – jį išnaudoja, todėl apsilanko toksiškų santykių anoniminiame susirinkime. Ir tai šiek tiek juokinga, nes bandoma į klasikinio tarno ir pono santykius pasižiūrėti šiuolaikiškai. Tuo pačiu Renfildas netrukus susipažįsta su policininke, kuri dėl to, kad yra garbaus tėvelio dukrelė, nuvertinama. Besimezgant policininko ir monstro Renfildo simpatijoms, keičiasi ir pats Renfildas, kuris staiga pradeda perimti vis dažniau savikontrolę. Drakula, žinoma, apie tai sužino ir imasi veiksmų.

 

Filmas iš vienos pusės klausia, ar gali žmogus priklausantis nuo kitų noro ir poreikių išsivaduoti ir kurti asmeninę laimę? Visas šis draminis šablonas kaip kaliausė ant kuolo užmaukšlinamas ant klasikinės Drakulos istorijos. Iš dalies tai suveikia, nes filme nemažai tokių taiklių juokelių, kuriuos nesunku atpažinti prie amerikietiško humoro pratusiems lietuviams žiūrovams. Pagrindinį vaidmenį atliko Nicholas Hoult, kuris perteikė Renfildo transformaciją beveik panašiai kaip prieš dešimtmetį savo kitame zombiškame vaidmenyje „Šilti kūnai“ (2013). Drakulos vaidmenį atliko Nicolas Cage ir jam tai tiko, nes atrodė išties geras psichuojantis Drakula. Baisūs dalykai paverčiami paradoksaliai juokingais, tačiau visuminis vaizdinys visgi yra pagal masinio kino šablonus. Kai ką priminė iš serialo apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuris, tiesa, kur kas juokingesnis. Vienam karteliui „Renfildą“ pažiūrėti ne nuodėmė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Tolkinas" / "Tolkienas" / "Tolkien"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų girdėjęs „Žiedų valdovo“ – vieni labiau šią pasakojimo epopėją žino kaip „Oskarais“ apipiltą ekranizaciją, dar kiti kaip literatūros kūrinį. Pirmąkart „Hobito“ serijos knyga originalo kalba pasirodė 1937 metais ir ją parašė britų rašytojas Tolkienas ir tik daug vėliau pasirodė ekranizacijos. Iš tikrųjų Tolkien praplėtė fantastikos literatūros žanrą, sukūrė savitą mistinį viduramžių epocha ir legendomis bei mistinėmis būtybėmis paremtą pasaulį. Tiesa, filmas ne apie „Hobito“ sukūrimą, bet apie rašytojo gyvenimą „Ponas Tolkinas“ (angl. Tolkien) (2019).

 

Filme pasakojama, kaip dar būdamas paaugliu Tolkienas su motina ir jaunėliu broliu išsikrausto į naujus namus. Išgyvenęs tėvo netektį, Tolkienas netrukus praranda ir motiną, tačiau bažnyčios tarnai suranda jam ir broliukui naujus globėjus, ten jis susipažįsta su kita globotine ir jai jaučia simpatiją. Filme vaizduojami jo jaunystės metai, kaip jis mokėsi berniukų mokykloje ir ten susirado draugų, netrukus jis tampa ambicingu studentu, tačiau ateina Pirmasis pasaulinis karas ir Tolkienas pašaukiamas karo tarnybon. Iš tikrųjų sekdami Tolkieno gyvenimo jaunystės vingiais tikrieji tolikinistai gali lengvai surasti priežastis, kurios turėjo įtakos „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ atsiradimui.

 

Ypač ryškūs kino kūrėjo užmojai pavaizduoti Pirmojo pasaulinio karo fronto judėjimą, purviną mūšio laiką, kuriame Tolkienui tarsi vaidenasi busimų knygų personažai. Bet akylesnis žiūrovas supranta, kad šis filmas nelabai ką bendro turi su realiai egzistavusiu Tolkienu, išskyrus tam tikrus biografinius štrichus. Atsiprašau, Tolkieno regėjimai karo susišaudyme tikrai nėra tikri, o romantiniai susitikimai su būsima žmona taip pat atrodo telenovelės tipažo pasakojimai, kurie realiame gyvenime buvo kur kas sudėtingesni. Jeigu atvirai, iš Tolkino gyvenimo padarytas dar vienas pramoginis kino kūrinys, jo gyvenimo ir kūrybos priežasčių interpretacija, kuri nesistengia ir neturi menkiausio tikslo realistiškai perteikti Tolkieno gyvenimo užkulisių. Pagrindinį vaidmenį sukūrė gerai žinomas Nicholas Hoult, tačiau be jo tikriausiai šiame filme nelabai ką ir buvo žiūrėti. Taip, kadrai spalvingi, po Viktorijos epochos atsigaunanti britų visuomenė, dekoracija, manieros, tačiau visumoje filmas dekoratyvus ir dirbtinis konstruktas įtikti tolkienistams ir, tiesą sakant, Tolkieno gyvenimas pasirodė tiesiog nuobodus, matytas, neišgrynintas, literatūriškai nudailintas ir tiesiog... pavaizduotas be aistros. Nė velnio nepatikėjau šiuo filmu, tačiau tiems, kurie nori susipažinti tik su esminiais Tolkieno gyvenimo faktais, manau, filmas tiks, bet tikriausiai nedaugiau.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Favoritė" / "The Favourite"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „Oskarų“ favoritas gan ironišku tose apdovanojimuose skambančiu pavadinimu „Favoritė“ (angl. The Favourite) (2018) yra vieno visuotinai žymiausių graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas. Na, režisierius, kas matė jo darbus „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), tas sutiks, kad tai vienas provokatyviausių idėjine prasme filmų kūrėjų. Kai pirmą kartą pamačiau „Favoritės“ anonsą, pamaniau: na, štai, dar vienas puikus ir savitas režisierius pasidavė Holivudui ir sunaikino savo kūrybiškumo individualybę.

Visgi filmas „Favoritė“ tapo vienas geriausių kino kritikų vertinamų kino filmų šį sezoną. Tai istorija pasakojanti apie XVIII amžiuje Angliją valdžiusią karalienę Aną. Šiame filme ji smarkiai šaržuojama, nenuovoki, netgi tragiškai komiška. Netekusi net septyniolika naujagimių, skendinti lesbietiškoje prabangoje ir kenčia nuo podagros, persivalgymo ir depresijos. Šalį valdo apsukri ir įtakinga jos favoritė, kurią netrukus ima nustumti rūmų tarnaitė... Daug komiškų įvykių iš esmės atskleidžia kiek niūrią ir skaudžią karalienės Anos pasaulį ir visos Anglijos tragediją karuose su Prancūzija.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela