Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Mano policininkas" / "My Policeman"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Michael Grandage daugeliui žinomas dėl filmo „Genijus“ (2016), o naujausias jo kūrinys, pastatytas ir pagal neseniai Lietuvoje pasirodžiusio Bethan Roberts to paties pavadinimo romaną „Mano policininkas“ (angl. My Policeman) (2022), jau daugel susilaukė įspūdžių, mat, vieni filmą gyrė, kiti peikė, dar kiti liko abejingi. LGBTQ temos filmas apie XX amžiaus vidurio britų policininką, kuris palaikė slaptus santykius žmonai palei nosį daug ką stebino ir graudino, o pagrindine filmo razina tapo „One Direction“ vokalistas Harry Styles, pastarasis paskutiniu metu nusifilmavo net keliose naujose juostose ir tikriausiai bando įsitvirtinti kaip aktorius.

 

Filmas apie dvigubą gyvenimą ir santykius Britanijoje, kai gėjų santykiai buvo kriminalizuojami, manau, apie tai filmų rasime ne vieną ir ne du. „Mano policininkas“ iš esmės (kaip ir filme „Genijus“) režisierius gana tradiciniais poetiniais potėpiais bando perteikti to meto sudėtingus pasirinkimus. Trijulės santykių trikampis perteikia centrine figūra – Marion, kurios pagrindinė jaunosios vaidmenį sukūrė kaip ant mielių iškilusi ir po serialo „Karūna“ princesės Dianos vaidmeny sužibusi aktorė Emma Corrin. Pastaroji, sakyčiau, buvo juslingiausia visoje toje trijulėje. Vaidyba išties labai schamatiška ir primena klasikinius vidutinius manieringus  filmus iš 90-ųjų. Gausu nenatūralių pauzių, teatralizuotų ilgesingų atsidūsėjimų, gamtos peizažų tarsi atvirukų užsklandėlių ir lėtai ištemptas naratyvas, nors jau nuo pat pradžių žinoma, kaip viskas pasisuks, todėl man, kuris tikėjosi, jog tikrai pratrūksiu bliauti ašarų upeliais, teko servetėles atidėti į šalį, nes filmas absoliučiai nepaveikė emociniame lygmenyje.

 

Harry Styles atliktas vaidmuo buvo schamatiškas ir nebuvo individualaus santykio, tarsi režisierius jį numarino bandydamas kurti savo prislopintą dramatizmą po manieringa teatrališka poetika. Manau, filmas būtų visai kitame lygmenyje, jeigu Harry Styles atliekamo Tomo vaidmuo būtų išreikštas taip pat dramatiškai kaip E. Corrin sukurtos veikėjos, dabar garsiam atlikėjui teko nusifilmuoti mažiausiai trijose neblogose gėjiškose sekso scenose, o tai, ką reiškia prarasti policininko statusą ir netekti tapatybės sunkiais laikais, liko tarsi prislopinta ir nutylėta... Visgi naiviai (nežinau, kaip rašytoja tą padarė knygoje, nes jos neskaičiau) perteikta ir Marion savivertė. Ji ilgą laiką net neįtaria, kad prisitrynęs intelektualus dailės žinovas rėžia sparnelį aplink jos vaikiną, o vėliau ir sutuoktinį, kol pati juos neužklumpa. Senatvėje Marion suvokdama, jog gyvenimas praplaukė jos vyrui nemielas, ji imasi globoti sunkiai sergantį Patriką, kurio namuose engia senstelėjęs Tomas, nes kaltina jį išdavyste. Kokio reikia būti naivumo, ką? Visumoje filmas kiek nuviliantis, nes režisieriaus senamadiškame kinematografiniame ritme paskandina visą dramatizmą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela