Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela