Sveiki, skaitytojai,
Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo
lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu)
(2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas
apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią
vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus
plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai,
neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti
kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.
Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal
Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo
kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo
versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai
patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos
režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti
netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus
ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais,
juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas
Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali
pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir
šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas
kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas
ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.
Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug
tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz.,
advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su
juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra
ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį
karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui
nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX
amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie
nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia
racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų
civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai,
sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo
istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“
Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją
prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti,
nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta
rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios
Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su
pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“
– visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna
makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio
kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai
išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.
Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir
mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar
moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja
pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip
sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai
naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint
užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems
sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru
meninio siaubo kino pavyzdžiu.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą