Knyga: Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Benjamin Labatut. „MANIAC‘as“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 344.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nemenką literatūrinį praplėtimą prieš kelerius metus paliko Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) kūrinys Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022, vert. Alma Naujokaitienė), tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toji pati leidykla išleis ir naujausią autoriaus kūrinį MANIAC‘as (angl. The MANIAC), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė ir kurį su malonumu perskaičiau, tad šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip šioji knyga mane paveikė, į ką verta atkreipti dėmesį.

 

2023 metų vasarą kino pasaulį sudrebino Christopherio Nolano filmas Openheimeris, kurį tikriausiai ėjo pasižiūrėti net ir tie, kurie šiaip kino teatre labai retai lankosi. Apie atominės bombos išradėją Robertą Openheimerį, kurį kai kas vadina apokalipsės velnio kūrėju, matyt, tik vėliau suprato, kokį baisų ginklą jis kartu su Manheteno projekto mokslininkais sukūrė. Skaitydamas B. Labatuto naujausią romaną MANIAC‘ą tarsi vėlei iš dalies sugrįžau prie ano filmo, nes romanas vaizduoja vengrų kilmės žydo mokslininko Johno von Neumanno gyvenimą, pastarasis taip pat nemažai prisidėjo prie Manheteno projekto. Didžioji knygos dalis pasakoja apie jį. Šiaip romanas triptikas sudarytas iš trijų mokslininkų paveikslų ir toji trinarė romano struktūra pasiteisina, nes autorius dar labiau ir beprotiškiau plėtoja įprastines žmogaus protines ribas plečiančių XX amžiaus mokslininkų gyvenimus. Lakoniškiausias pasakojimas – pirmasis apie Einšteino draugą fiziką Paulį Ehrenfestą, kuris pajutęs vokiečių nacių agresiją ir baimindamasis ką gali jo nesveikam vaikui ir jam pačiam padaryti nacių veiksmai, vieną dieną pasiima pistoletą, nušauna sūnų ir pats nusižudo, suvokęs, kad pasaulio tvarka nebeatitinka logiškos priežasčių ir pasekmių eigos, vis labiau jį valdo sunkiai nesuvokiama iracionalumo jėga. Antrasis, kaip jau minėjau, svarbiausias pasakojimas skirtas von Neumannui, o trečiasis – Pietų Korėjos žaidimo go vunderkindui Lee Sedolo kovai su dirbtinio intelektu, kai šis priėmė iššūkį įveikti kompiuterinį algoritmą 2016-aisiais.

 

Man regis, kuo lakoniškiau pasakoja Benjamin Labatut, tuo jam labiau sekasi atskleisti paradoksus ir istorijas, kurios kelia nuostabą savo istoriniais sutapimais. Sunku knygą įvardyti romanu, jo stilius, sakyčiau, nors ir priklausytų grožinės literatūros kanonams, tačiau tai be jokios abejonės primena faktografinę eseistiką, kuri, kaip būdinga autoriaus stiliui, daug į visų vaizduojamų įvykių virtinę pridedama emocingos refleksijos, neretai įvykius ir pačias asmenybes misfitikuojant, suteikiant jiems nežabotos demoniškos arba dieviškosios galios, pabrėžiant jų antžmogiškumą. Labai panašiai autorius kuria ir vengro Johno von Neumanno paveikslą, šįkart išbandydamas polifoninę pasakojimo būdą, kuris tik sustiprina asmenybės kulto ir mito kūrimo idėją. Nuo pat jaunų dienų vunderkindas von Neumannas vaizduojamas kaip antžmogis, kuris neatitinka įprasto vaiko elgsenos, kai kas jį vadina velniu, kai kas ateiviu, tačiau tuo pačiu kai kurie pabrėžia jo primityvumą, bėgančias seiles ir nepaprastą protą matematikai ir jos abstrakcijai. Po Antrojo pasaulinio karo J. von Neumannas su šeima pabėga į JAV, kur jis prisideda prie Manheteno projekto, sukuria žaidimų matematinę aksiomą/teoriją bei pirmąjį kompiuterį, pavadinimu MANIAC. Pastarasis žymi technologijų lūžį ir pakloja pamatus iš esmės dirbtiniam intelektui.

 

„Vengrija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos aruodas, dėl karo metų nepritekliaus kviečių kainos taip pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau paturtėjo. Todėl daugelis mūsų pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau praturtėjo. Todėl daugelis mūsų elgėsi taip, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Žinau, tai gali nuskambėti kraupiai, bet užtat aš labai anksti sužinojau vieną paprastą žmogišką tiesą: galima šokti net tuo metu, kai velnias beldžiasi į duris. Aš juk taip ir dariau, daugelis mūsų taip darė. Ar mus galima dėl to kaltinti? Vengrija, kurioje gimiau, buvo belle epoque laikų plutokratija. Budapeštas – sparčiai augantis Europos miestas. Čia buvo šeši šimtai kavinių, pirmasis žemyne požeminis traukinys ir operos rūmai, galintys varžytis su Vienos (p. 71),“ – sako B. Labatuto sukurtu balsu pasakojanti Mariette Kovesi. Tos laikmečio stulbinančios detalės, kurių neperskaitysi jokiame istoriniame vadovėlyje labai veikia knygos intelektualųjį lygmenį, romanas MANIAC‘as staiga tampa ir glausta XX amžiaus Europos paradoksų istorija.

 

Vienas svarbiausių visos knygos idėjinių svertų yra racionalumo ir iracionalumo mąstymo ir pasaulio patyrimo ašis. Kas iš tikrųjų buvo toks von Neumannas? Apsėstas idėjų beprotis genijus ar tik žmogiškąsias ribas peržengiantis apreikštasis? Mokslininkas tikėjo, kad viską galima skaitmenizuoti, suvesti ir mąstyti matematine kalba, nors tuo pačiu kai kurie kolegos, kaip antai Oskaras Morgensternas, sako: „O žmonės nėra mūsų įsivaizduoti tobuli pokerio lošėjai. Jie kartais elgiasi visiškai neracionaliai, pasiduoda veikiami emocijų, jie pilni prietaringumų. Ir nors dėl to kyla nesuvaldomas chaosas, kurį regime aplink save, bet kartu tai ir malonė, tarsi keistas angelas, saugantis mus nuo pamišusių racionalumo sparnų (p. 146).“

 

Skaitydamas vis mąsčiau, ar anuomet tie mokslininkai, išradinėję vandenilio bombas ir išmėginę atomines ant Nagasakio ir Hirosimos iš tikrųjų jautęsi naujaisiais Prometėjais, ar šis suvokimas jau atėjo tik tada, kai Vyriausybė pasinaudojo mokslininkų protais ir išmetė juos į konteinerį? „Tad tai nebuvo tik karštligiškos skubos rungtynės, stengiantis aplenkti nacius (o paskui rusus, paskui kinus, ir taip toliau, ir panašiai iki pat pasaulio pabaigos), tai buvo džiaugsmas gebėti mąstyti apie tai, kas nesuvokiama, ir kurti neįmanomus dalykus, išsiveržti už visų žmogui nustatytų ribų, iki baltumo deginant Prometėjo dovaną (p. 148)“, – mąsto Eugene‘as Wigneris. Ar ne keista, kad mokslininkams teikė malonumą atrasti ir suvokti bombos galią, kuri iš esmės yra demoniška ir pražūtinga visai planetai?

 

Įdomu ir tai, kad autorius taip ir nesuteikia pačiam von Neumannui balso prabilti, apie jo prieštaringą asmenybę ir beprotiškas idėjas byloja kiti mokslininkai iš savo perspektyvos, taigi autoriui nemažai teko apie kiekvieną iš jų domėtis, suprasti jų pasakojimo toną, didybę, politines ir mokslines pažiūras. Taip pat apie von Neumanną byloja ir jo neurotikė antroji žmona Klara Dan: „Kalbant apie Johnnį niekad negalima tvirtai žinoti. Galų gale kai dievybė nusileidžia į Žemę, įvyksta ne džiugus dviejų priešybių susitikimas, palaiminga materijos ir dvasios sąjunga. Įvyksta išprievartavimas. Gyvybė pradedama smurtiniu būdu. Staigus įsiveržimas, smurtas, kurį vėliau privalu nuplauti aukomis, Johnniui susidomėjus biologija aš pradėjau ne juokais nerimauti ar fizika, dar tebebuvo nepaliesta logikos, valdoma keistų atsitiktinumo ir chaoso jėgų, kurių iki šiol nesugebame sutramdyti ir išnaudoti (p. 201).“

Benjamin Labatut

 

Nemažai minčių man paliko von Neumanno sukurtas literatūrinis ir istorinis portretas, apie jį, tiesą sakant, nebuvau beveik nieko girdėjęs, tačiau jo paskutinės gyvenimo dienos (miršta nuo vėžio 53 metų, Vyriausybės pareigūnų kratomas paskutines gyvenimo akimirkas elektra), tarsi bandant jo protą perkelti į kokią nors mašiną – jo mirtis taip pat tampa žento Fordo akimis tokia pat paslaptimi, kaip ir jo asmeninis gyvenimas.

 

Visiškai netikėtu tapo paskutinis triptikas apie Lee Sedolo, paslaptingo ir man beveik nežinomo žaidimo go pasaulio čempiono gyvenimą. Netgi tie, kurie nežino šio žaidimo, manau, nesudėtingai supras B. Labatuto perteikiamą žaidimo meninę sampratą. Lee iš tikrųjų metė iššūkį „AlphaGo“ dirbtinio intelekto mašinai ir prieš ją netikėtai vieną žaidimo etapą laimėjo ir tapo didvyriu. Šios varžybos buvo transliuojamos YouTube visame pasaulyje ir manau, kad tikrai panaršius galima rasti to čempionato įrašus ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodė. Žmogus prieš mašiną, kuri per kelias sekundes gali perskaičiuoti tūkstančius įvairiausių šio žaidimo variacijų pralošia žmogui, kuriam žaidimas yra ne vien tik matematika, logika ir strategija, bet ir menas, peržengiantis racionalumo ribas.

 

Rašytojas išmoningai perteikia žmogaus ir mašinos varžybas, brėžia daug pamąstymų keliančių klausimų apie protinių galių beribiškumą, žmonijos ateities viziją, kurioje tikriausiai racionalumas ir apskaičiavimai taps kur kas vertingesni už malonumą, kūrybą ir meną, nes toks apskaičiuotas tikrovės variantas bus saugumo garantas, bet ar tai mūsų pačių kaip laisvos valios žmonių neįkalina ir neįrėmina? Lee Sedolo iš go žaidimo profesionalų pasitraukė 2019 metais, sakydamas, kad nebegalime varžytis su mašinomis, kitaip sakant, su antžmogiais, nauja gyvybės protaujančia forma, kuri pranoksta mūsų galias, o menu ir intuicija grįstas go žaidimas su mašinomis tampa ne kas kita, o tikru mūšiu ir karu, kurį žmonės anksčiau ar vėliau visiškai pralaimės. Bet kas gi tas mašinas sukūrė, jeigu ne patys žmones? Paleidę algoritmus jie pratęsė von Neumanno viziją ir iš esmės skaičius privertė daugintis kaip kokias biologine būtybes. Šiandien, kai naudoju DI (dirbtinį intelektą), kol kas man parašo, kad negali manęs jis nei suprasti, nei užjausti, nes ši programa tėra tik algoritmų funkcija. Bet tai KOL KAS, kol kas nors nesistemins mano rašytinės kalbos į suvokimo algoritmą ir mano jausmais nepradės kas nors aiškesnis ir bedieviško manipuliuoti.

 

MANIAC‘as yra baugi ir pranašiška knyga, o Benjaminui Labatutui ir vėl pavyko pratęsti savomis literatūrinėmis atrastomis formomis apie mokslo pasaulio betarpišką pakvaišimą, kai tėra tik vienas žingsnis nuo genialumo iki visiškos tamsios beprotybės. Kai kas sako, kad mes su visais savo jausmais ir biologinėmis funkcijomis iš tikrųjų gyvename iliuzijoje, kitaip sakant, kompiuterio simuliakre ir neturime žalio supratimo apie savo tikrovę (panašiai kaip filme Matrica, 1999), gali būti, kad Labatutas irgi teisus, ir mes esame tik kokio MANIAC‘o sudėtingi pikseliai šioje tikrovėje, kuriems suteikta galimybė jausti skausmą ir euforiją, meilę ir baimę... Knyga, kuri palieka nuostabaus ir sudėtingo pasaulio vaizdinį, visai kaip anuomet Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir šiame kūrinyje rašytojas mus priartina prie naujo tikrovės koncepto. Sunku patikėti, kiek grožinė literatūra geba dekonstruoti ir naujai sukonstruoti idėjas, peržengiančias šiaip jau buitišką, primityvios politikos ir karo nesąmonių apgaubtą mūsų lėkštą tikrovę. Taip, Benjamin Labatut įsirašo į mano mėgstamiausių šiuolaikinių rašytojų Olimpą.

 

Maištinga Siela