Šios dienos citata: literatūrologė Jūratė Sprindytė apie populiariąją pramoginę literatūrą (jos bruoažai ir tendencijos)

 

„Dar 1984 m. mano labai gerbiamas kritikas Albertas Zalatorius išpranašavo, kad ateityje elitinė ir populiarioji kultūra diferencijuosis, nes žmogui reikia ir vieno, ir kito. Progresuojančiu tempu taip ir įvyko. Populiarioji dažnai apibūdinama tam tikrą meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė, saloninė, skaitalas ir panašiai. Vienu metu buvau net pasišovusi ją tyrinėti, bet supratau, kad tokių schematiškų, anoniminiu stiliumi rašomų tekstų nepajėgsiu įveikti. Čia viešpatauja kasdienė sąmonė su savo klišėmis, banalybėmis ir vartojimo smagumas – pasinaudojau, pamiršau, išmečiau. Viena daug skaitanti istorijos mokytoja, dabar jau pensininkė, parsineša pundą romanų, kurių verčia kas antrą trečią puslapį, sekdama tik siužeto dinamiką, o po savaitės ir vėl kulniuoja į biblioteką. Stokojant talento, bet jaučiant reikšmingumą (beje, ir tautinį) daroma literatūra taip pat įgyja populiariosios statusą (giminių pasakojimai, įvairūs memuarai, tremčių martirologija, sklandūs eiliavimai apie gimtinę ar meilę). Tokie tekstai nėra smerktini, jie atlieka adaptacijos, kempinės funkciją. Kur kas įdomesnė man pasirodė sankirta tarp elitinės ir populiariosios, nes vis ryškesnė abipusė skverbtis, tam tikri simboliniai mainai: elitinė pasitelkia emocinius fortissimo, detektyvo ar šeimos trikampio elementus, o populiarioji kalba apie svarbias žmogui patirtis, siekia individualumo.“ Jūratė Sprindytė

 

Maištinga Siela