Filmas: "Paukštis" / "Bird"

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Pirmosios pavasario uogos pas mane – vasarį. Tuoj ant nosies „Kino pavasario“ startas ir aš jau sąmoningai žiūriu filmus iš jų repertuaro, o pirmoji „Kino pavasario“ braške tapo britų režisierės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. Bird) (2024). Su šia režisiere susipažinau pirmąkart pažiūrėjęs jos filmą „Akvariumas“ (2009), kuriame nusifilmavo profesionalus aktorius Michael Fassbender, vėliau teko pamatyti šį bei tą iš autorės įdomesnio ir galbūt ne tokio britiško „Amerikos mylimoji“ (2016) – pastarasis man labai patiko, labai įsijaučiau, susitapatinau su pagrindine veikėja, išgyvenau jos ilgą kelionę. Naujausias filmas „Paukštis“ puikiai įvertintas kino kritikų, neblogai, sakyčiau, ir pačių žiūrovų, tačiau jis, deja, netaps mano šio „Kino pavasario“ sezono mėgstamiausiu filmu, nors jis dar tik pirmasis, bet jau galiu įvardyti kelias svarias priežastis kodėl.

 

Filmas visumoje tikrai nėra prastas, netgi, sakyčiau, sudėtingas, ne toks aiškus ir empatiškai žiūrovą priartinantis kaip „Amerikos mylimoji“, sakyčiau, filmas labiau panašus į „Akvariumą“, rodytą 2009 metais. Istorija pasakoja apie Didžiosios Britanijos didmiesčio skurdžių kvartalą, kuriame tiek visko baisaus, kad tos baisumos net nebereikia pabrėžti, ji vaikų žvilgsniuose, kai jie tarpduryje alkani žiūri, kaip jų prisigėrę tėvai šniokščia narkotikus, šoka, keikiasi ir jų niūrios dienos slenka, nes netrukus jie taip pat seks jų pėdomis. Tuose socialinio dugno kvartaluose pernelyg daug jaunų tėvų, dar visai paaugliai susilaukia savų vaikų ir tęsia tas pačias tėvų klaidas.

 

Pagrindinė veikėja – dvylikametė ir jau pagal metus pernelyg brandi Beilė, kuri bėga nuo savo varlę mylinčią ir narkotikus šniokščiančio tėvo, bando suprasti, kas pati yra. Nors kontekste ryškėja jos tariamas homoseksualumas ar biseksualumas, tačiau ne lytinė tapatybė čia svarbiausia, o tai, kad režisierė visoje toje stigmatizuotoje priešiškoje erdvėje išryškina instinktyvų Beilės gerumą. Ar ji herojiška? Tik tiek, kiek ji jaučia, kad turi apsaugoti savo mažesniuosius brolius ir seseris, ginti silpnesniuosius ir jų orumą joks heoizmas, Beitei tai atrodo savigynos forma, būtinybė išgyventi, išsaugoti silpnesniuosius. Beilei šioji vasara dar ir ypatinga, ji patiria pirmąsias mėnesines, gina girtuokliaujančią motiną nuo sugyventinio ir ruošiasi kituose namuose tėvo vestuvėms, tad jaučia, kad įžengusi į atsakomybės pasaulį ji nebetampa svarbi nei vienam, nei kitam, todėl netrukus ji susipažįsta su žmogumi Paukščiu, savo naujuoju draugu, kuris palaiko tikrovės svertus sudėtingame amžiuje, atsisveikinant su vaikyste ir žengiant į atsakomybės amžių.

 

Istorija išties puiki. Paukštis, kurį suvaizdino Franz Rogowskis irgi puikus, bet labiausiai man įstrigo ir patiko airių aktoriaus Barry Keoghan, kuris suvaidino Bagą, Beilės infantilų ir nebrandų, matomai turintį šiokių tokių autizmo spektro bruožų, tėvą. Atrodo, kad visi tame sudėtingame pasaulyje grumiasi ir gyvena taip kaip išmano, tad klausimas: ar Beilė irgi tokia taps? Šiuo atveju į sudėtingą ir tikrai juslingai bei tikroviškai perteiktą britiško socialinio pakraščio tikrovę režisierė įtraukia Paukščio metaforą, išgalvotą Beilės palydovą, teisybės ir kitoniškumo sergėtoją, kuris iš vienos pusės kaip ir Beilė ieško savo tapatybės, tikrųjų tėvų, o iš kitos – įkūnija apsaugą, viltį. Nesu tikras, ar man šioji vizija patiko, manding, ji itin mistiška, nors ir nuspėjama beveik nuo pat pradžių.

 

Beilės vidinio pasaulio virsmas įgauna tikrovės simbolinius kontūrus. Atrodo, filme nieko neįvyksta, bet ir įvyksta labai daug. Tiesą sakant, nėra lengva stebėti tą hiperrealistinį socialinio gyvenimo sankirtą su mistinio pasaulio formomis, režisierė tą sankirtą sulydo, bet ji veikia savaip slogiai, daug ką išsprendžia. Žinote, prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ mačiau kažką panašaus: filmas vadinosi „Karo ponis“ (2022), kurį režisavo Gina Gammell ir Riley Keough, bet anas filmas mane kažkaip sugebėjo paveikti, nors taip pat filmo pabaigoje pasirodo mitinis jakas/buivolas, kuris tampa pagrindiniam berniukui apreiškimu. Sunku man įvardyti, kodėl „Karo ponis“ paveikė, o „Paukštis“ man liko įdomus tik analizės lygmenyje, bet manau, kad labiausiai dėl to, jog niekaip nepavyko susitapatinti su Beile. Bet kokiu atveju, „Paukštis“ nebanaliai pasakoja apie mikroskopinius Beilės suvokimo atsivėrimus permainų vasarą, kada iš tikrųjų mergaitei (jau paauglei) atsiveria kiek kitokio gėrio ir blogio samprata. Iš pradžių nekentusi tėvo rengiamų vestuvių, istorijos pabaigoje ji visgi patenkinta šoka pagal country muzikos šlagerį ir džiaugiasi tėvo laime. Ji užauga žiūrovų akivaizdoje, nes tik nesavanaudiška asmenybė pradeda džiaugtis kitų laime – tai jau ūgtelėjusios ir apie gyvenimą šį bei tą supratusios sąmonės rodiklis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela