Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela