Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtus darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklystą. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos nemačiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus knyga tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela