Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 98: kitos tikrovės suvokimas – dovana

 

Sveiki,

 

Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad viską, ką iš tikrųjų manomės esant būtina ir labai reikalinga, o dažniausiai tai yra inertiškas darbas, atsakomybė, veiklos, išgyvenimas, teisingumas, socialinei vaidmenys... Vieną dieną labai gražiai ims ir išnyks, neteks prasmės kaip ir šioji laikina Visada po daugel milijardų-trilijonų metų ir toji kasdienė pastanga, kurią dažniausiai inertiškai sureikšminame, tos klaidos, kurių stengiamės nebekartoti, bet algoritmiškai kartojime, nėra tokie jau svarbūs, nes gyvenimas tėra aklos vištos žaidimas, labai laikinas, labai gražus, labai paprastas ir elementarus. Mes grįšime į kitas formas, kol ir ten galų gale sutirpsime ir vėlei įsiliesime į bendrąją nuolat kuriančiąją ir griaunančią sąmonę. Kartais einant, kad ir šaltomis vasario dienomis, atrodo, kad kažkas eina vietoj manęs, o aš tik plevėsuoju su besiplečiančiu, laiką ir erdves kertančiu kitokiu suvokimu ir pajauta, kad visa tai, kur dalyvauju, tėra tik labai maža dalis manęs, kuri gali visiškai nepatirti nei nuovargio, nei kančios, jeigu ir toliau plės tą suvokimą ir pajutimą, kurie pranoksta įprastą pajutimą. Ar jums taip būna? Kai tikrovė tampa kitokia tikrove, kai iš tikrųjų pajauti, jog esi sapne, kuris turi tęstinumą, scenarijų ir tankį.

 

Maištinga Siela