Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys" / "The Lighthouse"

Sveiki,

Režisierių Robert Eggers galima vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“ buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime, išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse) (2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.

Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus, kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio, kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas, vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.

Įtaigi ir „tiršta“ siaubo atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime, Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.

„Švyturys“ – puikus siaubo filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ragana" / "The Witch: A New-England Folktale"

Sveiki,

Ar galima sukurti įtikinamą, bet neprabangų siaubo filmą, kuris prikaustytų dėmesį? Regis, žiūrint į pastarųjų 5 metų siaubo filmų rinką, tai tampa misija neįmanoma, tačiau visada pasitaiko išimčių. Viena iš tokių, sakyčiau, yra režisieriaus Robert Eggers debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Ragana“ (angl. The Witch: A New-England Folktale) (2015). Šį filmą režisieriaus svajojo sukurti seniai, tačiau po nesėkmingų trumpametražių filmų šia tema, jis gavo nemažai pastabų, laikydamasis jų, jis pagaliau sukūrė „Raganą“, remdamasis Naujosios Anglijos regiono liaudies pasakojimais apie raganas. Jis labai troško filmą sukurti būtent šio regiono miškuose, tačiau aplinka pernelyg civilizuota ir nebeatitiko tų amžių, kuriuos jis vaizduoja filme, todėl filmą teko nufilmuoti Kanadoje.

Pastebėjau, kad filmas lietuviškuose forumuose sulaukė nemažai kritiškų atsiliepimų. Gal dėl to, kad jie tikėjosi tipinės siaubo juostos, prie kurių įpratę? Sunku pasakyti, tačiau nuo pat pradžių filmas sklinda įtikinama atmosfera, gerai apgalvotomis detalėmis ir dievobaiminga pasaulėžiūra. Religinga šeima ištremiama iš XVII amžiaus miestelio ir jie apsistoja blogio apgaubtame miške, kur bando susikurti naują gyvenimą, tačiau jie nežino, koks blogis tyko miške ir kėsinasi į juos... 

Kas iškart įtikina ir nebanalu? Puritoniškos šeimos besąlyginis atsidavimas religijai, primenantis Salemo teismų maratoną, kai buvo žudomos raganos. Režisierius naudojasi folkloriniais simboliais, kurie tampa bauginamai įtikinami – juodas ožys, ragana juodu apsiaustu, varnai ir t. t. Atkurti folklorinę atmosferą ir senuosius laikus režisieriui sekėsi kuo puikiausiai! Pamažu yranti šeima eina tiek dvasiškai, tiek materialiai į destrukciją, tad blogis įveikia gėrį gal ir dėl to, kad veikėjų tikėjimas nebuvo jau toks tyras, o veikiau pakurstytas fanatizmo? Atšiauri atmosfera, prigesusios papilkėjusios spalvos, dėmesys akims, emocijas pakurstantys garso efektai. Nepaisant įvykių mažumos, režisierius išgavo darnų mistinį pasakojimą, kur nebūtinai viskas turi vykti įvykis po įvykio. Kažkiek priminė šia tema filmą „Kaimas“, tačiau visgi režisieriui pavyko sukurti autentišką, savitą žvilgsnį į raganas ir atitrūkti nuo holivudinių klišių.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela