Filmas: "Švyturys" / "The Lighthouse"

Sveiki,

Režisierių Robert Eggers galima vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“ buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime, išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse) (2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.

Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus, kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio, kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas, vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.

Įtaigi ir „tiršta“ siaubo atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime, Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.

„Švyturys“ – puikus siaubo filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela