2020 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Filmas: "Adelės gyvenimas: I ir II skyriai" / "Žydra spalva - šilčiausia" / "Blue Is the Warmest Color" / "La vie d'Adèle"


Sveiki, skaitytojai,

Šį auksine palmės šakele Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau, tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele), arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“ (angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.

Filmas apie dviejų įsimylėjėlių moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo, aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės, gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.

Istorija pasakoja apie mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja. Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu, kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.

Prancūziška maniera nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita, kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunoji Exarchopoulos, kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą. Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau, įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 88/10
IMDb: 7.7


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą