Sveiki,
Šiandien būčiau ėjęs ramia galva
miegoti, žinodamas, kad tarptautinę Booker Prize šiemet pelnė, mano favoritai: Shokoofeh
Azar „The Enlightenment of the Greengage Tree“, Daniel Kehlmann „Tyll“ arba Fernanda
Melchor „Hurricane Season“. Na, dar iš bėdos, manau, galėjo nuskilti japonų
rašytojai Yōko Ogawa „The Memory Police“, bet net nedingtelėjo, kad šią premiją
šiemet gaus 1991 metais gimusi olandė Marieke Lucas Rijneveld už kūrinį „The
Discomfort of Evening“.(liet. Vakaro nepatogumas).
Ši knyga man jau kėlė įtarimų,
kai nagrinėjau ilgąjį Tarptautinio Booker sąrašą, tada pamaniau: nieko sau,
tikrai nepraeis toliau. Ir praėjo! Į trumpąjį sąrašą! Tada iš visų knygų į šią
žiūrėjau mažiausiai kaip į nugalėtoją. Juolab kad internetas kėlė mano favoritus,
peržiūrėjau YuoTubėje ne vieną knygų skaitovų apžvalgas apie knygas ir nepamenu
nė vieno, kuris būtų išskyręs būtent šią Nyderlandų/Olandijos rašytojo
debiutinį kūrinį. Kai sužinojau, net žiauna atvipo, nes labai ilgai laukiau
šios ceremonijos, kuri iš tikrųjų turėjo įvykti gegužės mėnesį, dar prieš
paskelbiant ilgąjį Booker Prize 2020 anglakalbių rašytojų sąrašą, tačiau
koronavirusas pakoregavo organizatorių planus.
Apie ką knyga „Vakaro nemalonumas“,
„Vakaro nepatogumas“ arba „Vakaro diskomfortas“ (tiesą sakant, neįsivaizduoju,
kaip verstų lietuvių leidyklos, jeigu susigundytų versti, nes pernykštės „Dangaus
kūnus“ taip kol kas niekas ir neišvertė). Įteikdami šiai rašytojai Bookerio
premiją (pusę piniginės premijos vertėjai Michele Hutchison), buvo
akcentuojama, kad komisija ieškojo knygos, kuri atspindėtų ne tik dabartį, bet
atspindėtų amžinąsias, nekintančias laike žmogaus problemas. Taip pat buvo
vertinamas jautrus ir vykęs vertimas į anglų kalbą (ką dažniausiai pats
pamirštu, galvodamas apie turinį).
29 metų autorė parašė knygą
apie mergytę Jasą, kuri gyvena Olandijos provincijoje, ūkininkų šeimoje. Mergytė
seka savo brolio mirties aplinkybėmis ir trokšta, kad vietoj jo būtų žuvęs
triušis. Galiausiai netekties sielvartas palaužia Jasos šeimą ir ji subyra.
Provincijos vaizdavimas neatsitiktinis, nes autorė pati (kaip ir
vaizduojamoji Jasa) yra kilusi iš itin religingos šeimos. Savo Booker laimėjimo
kalboje teigė, kad iki šiol mėgsta knaisiotis po ūkį, kuopti mėšlą, o po to
vakare ilgai ilsėtis nusimaudžius. Jos geriausios draugės – karvės. Romaną rašė
ant sienos prisiklijavusi moto: „Būk negailestinga“. Tai darė todėl, kaip ji pakomentavo, kad sietųsi su dabarties negailestingai žmogų triuškinančius
pasauliu ir rašydamas to neužmirštų.
Įdomus, bent mane kiek šokiravęs
faktas, yra tai, kad rašytoja save laiko tarpiniu variantu tarp vaikino ir
merginos. Ankstyvoje vaikystėje jis suprato, kad yra kaip mergaitė ir tėvai jį
rengė kaip mergaitę, kol maždaug 20 metų ji perėjo prie berniokiško įvaizdžio,
todėl, kaip teigia autorė, jo tėvai iki šiol yra sumišę. Taigi knygoje
atsispindi ir traumuojantis religinis vaikų auklėjimas Nyderlandų ūkiškame
provincijos fone, kur atrodo, viskas vienodai ir sustyguota, tačiau autorei pavyksta kasdien per veikėjus perteikti įspūdį, jog veikėjai nuolat kažką
atranda. Knyga pasižymi įtaigiu poetiniu stiliumi.
Kaip jums tai?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą