Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marieke Lucas Rijneveld "Vakaro nejauka"

 Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 288.

 

Sveiki,

 

Kai prieš kelerius metus Nyderlandų rašytoja iš kaimo Marieke Lucas Rijneveld (g. 1990) laimėjo International Booker Prize 2020 apdovanojimą, buvau šiek tiek šokiruotas, nes tikrai nesitikėjau, kad jaunos autorės knygą Vakaro nejauka (oland. De avond is ongemak), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė, nurungs daugelio internautų skaitytojų finale buvusius favoritus. Tiesą sakant, nesu labai stiprus olandų kalbos vardažodžiuose, tad buvau įsitikinęs, kad premiją pelnė vaikinas. Pasirodo, kad M. L. Rijneveld save įvardija kaip tarpinę lytį, nors rengiasi kaip vaikinas, atrodo iš dalies kaip mergina, tačiau jai maloniausia, kai į ją kreipiasi trečiuoju asmeniu, kai lytinė tapatybė nepabrėžiama. Žinoma, amerikiečiai netrukus susidomėjo Vakaro nejauka ir bandė išsiversti į savo kalbą, tačiau kilo keistas rasistinis skandalas, tad nebeaišku, kuo ten viskas baigėsi. Visgi, kai imame šiandien kalbėti apie kūrėjų lytiškumą, viskas tampa be galo jautru ir paslysti dėl savo įsitikinimų labai lengva, kur kas sunkiau atriboti autoriaus tapatybę nuo jo kūrinio, bet, deja, socialinių tinklų epochoje tą padaryti sudėtinga, o retsykiais ir neįmanoma.

 

Galima sakyti, kad autorei suteikta ši premija dėl jos tapatybės, o gal ir ne. Panašiai kaip „Oskarai“, kai kartu premijos pasitarnauja ne tik kūrinio kokybei iškelti į viešumą, bet ir visuomenės įsitikinimus laisvinantiems procesams. Nekalbėčiau tiek daug apie autorės tapatybę, jeigu ji tiesiogiai nebūtų susijusi su knygos turiniu ir sukurtu dvylikametės Jopės veikėja, kurią, vienaip ar kitaip prisižiūrėjęs interviu, tapatinau su pačia autore. Reiktų paminėti, kad visgi M. L. Rijneveld savo gimtinėje yra savitas literatūros balsas, ūkininkė, kuri nesėdi salonuose ir intelektualiai neporina su kitais olandų rašytojais, nes gyvena ganėtinai asketišką ūkininkės gyvenimą, o šalyje iki šio romano buvo suvokiama ne kaip prozininkė, o poetė.

 

Vakaro nejaukos pavadinimas absoliučiai atspindi kūrinio turinį. Istoriją mums pasakoja itin religingoje ūkininkų šeimoje Nyderlandų provincijoje gyvenanti Jopė, kurios šeimoje vieną žiemos dieną vyriausiasis brolis Matisas išeina čiuožinėti ant užšalusio ežero ir nebegrįžta. Nuo tos dienos viskas ima tik blogėti. Netekę sūnaus tėvas ir motina, iki tol buvę pavyzdiniai tikintieji, ima vienas nuo kito tolti, apleisdami likusių vaikų auklėjimą. Negana to, ūkį užklumpa snukių ir nagų liga, todėl tenka utilizuoti karves, netgi tas, kurias šeimininkas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Matiso mirties faktas slepiamas, jis tarsi po laidotuvių neegzistuoja, o tiek tėvas, tiek iš dalies pati pasakotoja yra keistai įtikėję, jog įmanomas prisikėlimo stebuklas. Žodžiu, kol laukiama to prisikėlimo, viskas pamažu degraduoja, o veikėjai vienas nuo kito ne tik tolsta, nežinodami, ką daryti su traumuojančia netektimi, bet pradeda pamažu vienas kitą sadistiškai skaudinti.

 

Jopę būtų galima apibūdinti kaip vikšrą lėliukės stadijoje. Mergaitė gyvena savo raudonoje jopėje – tai toks raudonas rūbas, primenantis striukę (pavaizduota ant knygos viršelio), kuris skamba kaip ir pagrindinės veikėjos Jopės vardas. Mergaitė labiausiai bijo, kad kas nors privers vieną dieną iš jos išlįsti ir parodyti pasauliui augančią krūtinę. Žinoma, jopės reikšmė dvejopa. Iš vienos pusės – tai paauglystės gėdos brendimo kokonas, apsauga nuo pasaulio, o iš kitos – šarvai nuo šeimą ištikusių negandų. Mergaitė pripažįsta ir savo skirtybes: „Taip ir aš greičiausiai dvipusė, tai yra esu ir Hitleris, ir žydė, ir gera, ir bloga (p. 159).“

Marieke Lucas Rijneveld

 

Jopei sopa vidurius, ji negali išsituštinti, todėl tėvas į jos išangę kiša žalio muilo gabaliukus, o tai mergaitę nepaprastai žemina, nors pati su jaunesne seserimi Hana ir šiek tiek vyresniu broliu Obe yra įsivėlusi į keistus seksualinius santykius, tyrinėja vienas kito kūną, Hanai į makštį kišamos kokakolos skardinės, jaunėlė patiria pirmuosius orgazmo simptomus, o Obė vakarais masturbuojasi žiūrėdamas į pornografinius žurnalus. Knygoje visa tai pateikiama kaip žaidimas, tam tikras „atpirkimo“ ritualas dėl kritusių karvių ir brolio mirties. Kaltės jausmas ateina iš religijos, kol tėvai žarstosi kaltinimais ir grūmoja linksniuodami Dievo vardą, vaikai toje pačioje šeimoje kuria savo kančių ir atpirkimo pragarą, remdamiesi savo hormonų audromis. Žodžiu, kūniška žmogaus prigimtis sumišusi su traumuojančiomis situacijomis ir vaikų seksualumas tampa ginklu, savotiška terapija įveikti sunkumus. Deja, pasirinktas „atgailos“ būdas tik dar labiau didina atskirtį ir iškreipia lytiškumo ir seksualumo pažinimą.

 

Kitas knygoje svarbus aspektas – gyvūnai, jų pavergimas ir kankinimas. Šeima, priklausanti nuo karvių, turi išnaikinti visus savo raguočius. Įspūdingai knygoje perteikta žlungančio ūkininko skausmas, kuris primena apokalipsę, kai tėvas su sūnumi svaidosi prakeiksmais, tačiau supranta, kad viskas daroma teisingai. Vaikai savo ruoštu taip pat kankina gyvūnus, augina rupūžes stiklainiuose, švelniakailiams nukarpomi ūsai, kad gyvūnėliai prarastų orientaciją, o viduriuojančiai karvei į užpakalį mergaitė įkiša sūrio gremžtuką, kad veterinaras galiausiai atkreiptų į ją dėmesį. „Sumuštinis man primena suvažinėtą ežį, kurį vakar mačiau ant pylimo kelio grįždama iš mokyklos (p. 141).“ Netgi knygoje esantys gausūs palyginimai, tėvų santykiai lyginami su artimoje ūkinėje gamtoje matomais gyvūnų elgesio pavyzdžiais, dažniausiai jie žiaurūs, susieti su brutaliu poravimosi ritualu arba mirtimi. Tai padeda kurti knygos nejaukumą, kuris perteikiamas su smurto hiperbolizavimu, kurio persismilkęs visas Jopės pasakojimas. Ryškūs gotikinio pasakojimo atšvaitai, nejaukumas, įsivaizduojami nuo Antrojo pasaulinio karo rūsyje besislepiantys žydai, kas padeda iš esmės perteikti sutrikusios pasakotojos nestabilią tikrovę, susidedančią iš pramanų ir realijų.

 

Knygoje vyraujančios hiperbolės nėra vien tik plokščias meninio vaizdinio padidinimas, iš tikrųjų knygos autorė sulydo religinį ir socialinio smurto sluoksnius, viskam rasdama analoginius paaiškinimo vaizdinius. Jeigu rupūžės poruojasi, vadinasi, tėvai irgi poruojasi, jeigu Jopė slepiasi jopėje, tai ir žydai slepiasi rūsyje, jeigu karvių kūnus sumeta į konteinerį, tai ir žydus šitaip žudė, o finalinėje scenoje Jopė užsitrenkdama šaldiklyje aiškiai atkartoja Matiso panirimą po ledu. Romanas barokinis ir gotikinis, nors daugelis dalykų kelia tam tikrą nejaukumą, ypač vaikų saviti nukrypimai ir pasaulio bei savo ribų tyrinėjimas, bet labiausiai stebina tas Jėzaus mokymo nesilaikymas. Visą tą laiką galvojau: kokia prasmė gąsdinti(s) Dievu ir šitaip paminti beveik visus Dievo įsakymus ir dėtis gerais krikščioniais? Kokia baisi šių veikėjų tragedija yra kankinti ir kankintis, prisidengiant religiniais Senojo testamento Dievo įvaizdžiais. Ir apskritai: ar tai dar vyksta Nyderlandų provincijoje XX-XIX amžiaus sandūroje, kai legalizuota marihuana ir prostitucija? Čia tikriausiai reiktų panagrinėti Nyderlandų provincijos ir miestų socialinę atskirtį, tačiau neatimsi vieno – knyga įtaigi, atmosferinė, vietomis beprotiška ir, žinoma, savita, perteikta poetiškai su daugybe palyginimų, aliuzijų ir meninio vaizdinių išdidinimais, siekiant perteikti ne vien tikrovę, bet ir nemeilės bei smurto persunktą paauglės gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela 

International Booker 2020 atiteko olandų rašytojai Marieke Lucas Rijneveld už knygą "The Discomfort of Evening"

Sveiki,

Šiandien būčiau ėjęs ramia galva miegoti, žinodamas, kad tarptautinę Booker Prize šiemet pelnė, mano favoritai: Shokoofeh Azar „The Enlightenment of the Greengage Tree“, Daniel Kehlmann „Tyll“ arba Fernanda Melchor „Hurricane Season“. Na, dar iš bėdos, manau, galėjo nuskilti japonų rašytojai Yōko Ogawa „The Memory Police“, bet net nedingtelėjo, kad šią premiją šiemet gaus 1991 metais gimusi olandė Marieke Lucas Rijneveld už kūrinį „The Discomfort of Evening“.(liet. Vakaro nepatogumas).

Ši knyga man jau kėlė įtarimų, kai nagrinėjau ilgąjį Tarptautinio Booker sąrašą, tada pamaniau: nieko sau, tikrai nepraeis toliau. Ir praėjo! Į trumpąjį sąrašą! Tada iš visų knygų į šią žiūrėjau mažiausiai kaip į nugalėtoją. Juolab kad internetas kėlė mano favoritus, peržiūrėjau YuoTubėje ne vieną knygų skaitovų apžvalgas apie knygas ir nepamenu nė vieno, kuris būtų išskyręs būtent šią Nyderlandų/Olandijos rašytojo debiutinį kūrinį. Kai sužinojau, net žiauna atvipo, nes labai ilgai laukiau šios ceremonijos, kuri iš tikrųjų turėjo įvykti gegužės mėnesį, dar prieš paskelbiant ilgąjį Booker Prize 2020 anglakalbių rašytojų sąrašą, tačiau koronavirusas pakoregavo organizatorių planus.

Apie ką knyga „Vakaro nemalonumas“, „Vakaro nepatogumas“ arba „Vakaro diskomfortas“ (tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip verstų lietuvių leidyklos, jeigu susigundytų versti, nes pernykštės „Dangaus kūnus“ taip kol kas niekas ir neišvertė). Įteikdami šiai rašytojai Bookerio premiją (pusę piniginės premijos vertėjai Michele Hutchison), buvo akcentuojama, kad komisija ieškojo knygos, kuri atspindėtų ne tik dabartį, bet atspindėtų amžinąsias, nekintančias laike žmogaus problemas. Taip pat buvo vertinamas jautrus ir vykęs vertimas į anglų kalbą (ką dažniausiai pats pamirštu, galvodamas apie turinį).

29 metų autorė parašė knygą apie mergytę Jasą, kuri gyvena Olandijos provincijoje, ūkininkų šeimoje. Mergytė seka savo brolio mirties aplinkybėmis ir trokšta, kad vietoj jo būtų žuvęs triušis. Galiausiai netekties sielvartas palaužia Jasos šeimą ir ji subyra. Provincijos vaizdavimas neatsitiktinis, nes autorė pati (kaip ir vaizduojamoji Jasa) yra kilusi iš itin religingos šeimos. Savo Booker laimėjimo kalboje teigė, kad iki šiol mėgsta knaisiotis po ūkį, kuopti mėšlą, o po to vakare ilgai ilsėtis nusimaudžius. Jos geriausios draugės – karvės. Romaną rašė ant sienos prisiklijavusi moto: „Būk negailestinga“. Tai darė todėl, kaip ji pakomentavo, kad sietųsi su dabarties negailestingai žmogų triuškinančius pasauliu ir rašydamas to neužmirštų.

Įdomus, bent mane kiek šokiravęs faktas, yra tai, kad rašytoja save laiko tarpiniu variantu tarp vaikino ir merginos. Ankstyvoje vaikystėje jis suprato, kad yra kaip mergaitė ir tėvai jį rengė kaip mergaitę, kol maždaug 20 metų ji perėjo prie berniokiško įvaizdžio, todėl, kaip teigia autorė, jo tėvai iki šiol yra sumišę. Taigi knygoje atsispindi ir traumuojantis religinis vaikų auklėjimas Nyderlandų ūkiškame provincijos fone, kur atrodo, viskas vienodai ir sustyguota, tačiau autorei pavyksta kasdien per veikėjus perteikti įspūdį, jog veikėjai nuolat kažką atranda. Knyga pasižymi įtaigiu poetiniu stiliumi.

Kaip jums tai?

Jūsų Maištinga Siela