Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yoko Ogawa "Atminties policija"

 Yoko Ogawa. „Atminties policija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Japonų literatūra nėra vien tik egzotiškas patiekalas iš tekančios saulės šalies, kurioje aptinkame keistą, retsykiais nesuprantamą bendravimo kultūrą bei tradicijas. Kai kada tolimoji literatūra gali byloti labai universaliomis temomis ir problemomis. Štai argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin sako, kad literatūra yra tas laukas, kurioje pasakojamos istorijos apie tai, dėl ko mūsų visuomenė nėra apsisprendusi iki galo. Dažniausiai tai būna vertybiniai ir moralės aspektai. Juos perteikti išmoningai, kad kiekvienas skaitytojas pajustų ir suvoktų šią problematiką, dažnai remiamasi atitinkamais žanrais ir šįkart tas žanras itin populiarus ir mėgstamas daugelio skaitytojų – distopija, kuri leidžia dažnai vaizduoti išvirkštinį „Alisos“ logikos pasaulio modelį. Štai pripažinta ir tikriausiai be Harukio Murakami garsiausia japonų rašytoja Yoko Ogawa (g.1962) 1994 metais tėvynėje išleidžia romaną pavadinimu Atminties policija (jap. Hisoyaka na Kesshō), pastarasis ne taip seniai išverstas į anglų kalba ir įtrauktas į trumpąjį 2020 Internacional Booker Prize literatūros sąrašą, o netrukus lietuviškai šį romaną išverčia ir Gabija Enciūtė.

 

Distopijos nesensta, jeigu jos parašytos visame pasaulyje suprantama idėja. Dažniausiai jos, kaip G. Orwello bei M. Atwood atvejais, vaizduoja žiaurius patriarchalinius žaidimus, susijusius su visuomenės kontrole, brutaliu susidorojimu, katastrofomis, jeigu neatitinkama primestų įstatymų ir reikalavimų. Pastaruoju metu šis žanras vis dažniau prisimenamas ir iš naujo apmąstomas nūdienos kontekste: visuomenės ideologijos ir vertybių susiskaldymas bei pandemijos valdymo krumpliaračiuose besimalantys skirtingų įsitikinimų žmonės. Regis, Yoko Ogawa šiame galios ir valdžios žaidime savo romanu gerokai išsiskiria, nors esama ir dėsningų klasikinių distopinio romano elementų.

 

Istorija pasakoja apie atokią salą vandenyne, kurioje įsikūręs miestas ir gyvenvietės, veikia net traukinys, o ištisos tos salos bendruomenės besąlygiškai paklūsta Atminties policijai (dar kitaip romane vadinamiems prisiminimų medžiotojams). Saloje laikas nuo laiko vis kas nors dingsta – kvepalai, paukščiai, rožės, nuotraukos, romanai – ir pagal dingimo faktą žmonės besąlygiškai paklusdami pirmiausia sunaikina visus daiktinius įrodymus, o vėliau dėsningai dingsta ir iš pačios žmonių atminties. Kitą dieną žmonės gyvena tiesiog naują tikrovę, kurioje nėra to daikto ar reiškinio, bemaž kartu praradę ir savasties dalį, emocinį ryšį. Istorijos centre – jauna moteris, romanų autorė, kuri gyvena nuosavame name prie upės. Ji rašo romanus ir baiminasi, kad pamažu vieną dieną viskas išnyks. Netrukus ji sužino, jog saloje esama tokių žmonių, kurie neatsisveikina su prarastais daiktais ir jie geba juos prisiminti, o vienas iš jų – jos redaktorius ponas R. Kaip vėliau ji sužino, tokia buvo ir jos motina, tačiau pati, nors ir nelengvai, tačiau paklūsta atminties praradimo dėsniams ir jos prisiminimai, kaip ir prieraišumas prie praeities, pamažu ištrinami.

 

Visgi tai alegorinis pasakojimas, kuris byloja apie žmogaus netekties skausmą. Romane viskas priešingai – žmonės netenka savo prisiminimų ir daiktų, savaime juos išstumia ir sunaikina iš savo gyvenimo, o tai priima kaip natūralų procesą, nesuvokdami, jog jie yra apgaudinėjami. Romane niekas nekelia klausimo, o kodėl tai vyksta, kokia visos šios kontrolės paskirtis, net neanalizuojama, kaip veikia žmogaus atmintis. Net nekyla klausimas, ar tai kažkokia liga, ar eksperimentinis dalykas. Autorė apskritai vengia aiškinti politinį galios žaidimo kontekstą, nors akivaizdu, jog jis egzistuoja, nes Atminties policija pati nepasiduoda šiems procesams, o civiliai, kurie išsaugo atminty nykstančius dalykus, yra suimami ir tikriausiai nužudomi, nes į salą pas artimuosius jie niekada negrįžta. Didžiąją dalį romano jaučiame veikėjos nesaugumą, nes ji su seneliu bando slaptavietėje apsaugoti redaktorių poną R. tarsi kokį retą egzempliorių, kuris vis dar geba prisiminti ištrintas pasaulio patyrimines ir daiktines dalis. Tai gana keista ir įdomu, nes autorė gana nesudėtingai pasakojime leidžia pajausti, kad bėga laikas kaip smiltelės smėlio laikrodyje, o nykstantys dalykai kaskart iš pagrindinės veikėjas atima vis daugiau savasties.

 

Nuolatinis tirpimo ir nykimo triukas šiame romane išties skaitytoją nuteikia gana filosofiškai: kiekvienas, kuris esame gyvas, anksčiau ar vėliau vis tiek mirsime, todėl nesvarbu, kada tai atsitiks. Stebina veikėjų bandos jausmas, jog tai natūrali gyvenimo sąlyga kaskart vis daugiau ir daugiau prarasti ir dėl to nesigraužti, kai tikroji žmogaus prigimtis yra nuolatinis prisirišimas ir skausminga to prieraišumo netektis. Autorė sukūrė pasaulį, kuriame veikia priešingas mechanizmas – kova su savo tapatumu, ar tai būtų santykiai, daiktai, materialinė padėtis, kūnas – viskam vieną dieną lemta išnykti, tad kodėl to nepadarius lengvai?

Yoko Ogawa

 

Dvinarė romano struktūra iš tikrųjų pasakoja dvi paralelines ir ganėtinai viena su kita susietas istorijas. Pagrindinė – romano rašytojos gyvenimo istorija, o kita – jos rašomo romano istorija. Pagrindinėje istorijoje besislepiantis ponas R., tampa priklausomas nuo rašytojos malonės, yra valdomas jos altruistinių ir, kaip vėliau įtarimai pasitvirtina, įsimylėjimo jausmo padiktuotų paskatų, o rašomame romane viskas priešingai: spausdinimų mašinėle kursų mokytojas paverčia savo mokinę iš pradžių bebalse studente, vėliau ją įkalina bokšte, kol pamažu jos tapatybė išnyksta. Tai primena Mėlynbarzdžio žudomų žmonų efektą, kitaip sakant, žmogus „suvartojamas“ kaip produktas, kol dirgina ir teikia malonumą nusikaltėliui, nors rašytojos tikrovėje savotišku kaliniu tampa ponas R.

 

Sakyčiau, toks veidrodiškas atsikartojimas romane iš esmės žaidžia ir lyčių stereotipais, ne tokiais ryškiais, kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, tačiau meilės galios svertais ir santykiuose esantis dominuojantysis visada naudojasi silpnojo pažeidžiamumu, todėl sunku pasakyti, ar redaktorius R. kartu nėra rašytojos kalinys. „Jau ir taip užkraunu tau papildomo vargo, prašydamas rasti man darbo, – šyptelėjo. – Bet taip jau yra, dabar tu mano rankos ir kojos. Jei nepadėsi man tau pagelbėti, net ir to negalėsiu padaryti (p. 121).“ Visai panašiai kaip kito japonų alegorinių romanų rašytojo Kobo Abės Moteris smėlynuose, kuriame vaizduojamas vyriškis, patekęs į moters spąstus duobėje, kai nebelieka nieko kito, tik užmegzti intymius santykius, kad nebūtų paliktas likimo valioje.

 

Ponas R., atrodo, nuoširdžiai stengiasi išsaugoti rašytojos atmintį, nuolat aiškina, jog atsiminimų netektis yra ne koks nors savaime privalomas dalykas, bet kolektyvinę sąmonę apnikęs reiškinys, jog atmintį neva valdo kažkas iš išorės, todėl prisiminti ar neprisiminti, sprendžia ne išorinės jėgos, o pats individas. „Prisiminimai tiesiog nugrimzta į tokią gilią kertę, kur jų visiškai nepasiekia jokia minties ar dienos šviesa, ir tame požemyje klaidžioje. Jei ranką į tą vandenį, kuriame jie nugrimzdo, įkiši pakankamai giliai – tikrai ką nors užčiuopsi (p. 226).“

 

Lėtai įvykiais besisukančiame neįmanomos meilės romane Atminties policija pamažu nyksta ne tik atmintis, bet didėja pono R ir rašytojos meilės bendrystės tarpeklis, o tai tampa dar vienu kertiniu romano sumanymu perteikti mintį, kad iš tikrųjų mūsų visų santykius vienija bendra atsiminimų sankaupa ir patirtis. Nykstant rašytojos atminčiai ir net fiziniam kūnui, ponas R. galiausiai išsilaisvina iš savo globėjos, tačiau kartu ir jos netenka. Argi nepanašiai ir su mūsų visų paradimų atmintimi? Kol prisimename praradimus ir nuopuolius, tol kenčiame ir graužiamės dėl praeities, tačiau pradingus atminčiai, dingsta ir mūsų baimės, kaltė, gėdos jausmas. Kitaip sakant, šiame subtiliame ir tik iš pažiūros paprastame distopiniame romane veriasi psichoterapiniai procesai, susiję su mūsų tapatinimusi ir savasties suvokimu, į kurį galime, vėlei didžiosios literatūros dėka, pasižiūrėti įvairiausiais rakursais ir patyrinėti perspektyvas. Vieniems šis romanas pasirodys žiaurus distopinis iš-žmoginimas, o kitiems tai bus kaip galimybė nustumti sunkų ir purviną sniegą į vandenyną, kad gyvenimo skaudulių sankaupa ištirptų ir išsisklaidytų. Išties puikiai parašytas kūrinys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela