2021 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Knyga: Yoko Ogawa "Atminties policija"

 Yoko Ogawa. „Atminties policija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Japonų literatūra nėra vien tik egzotiškas patiekalas iš tekančios saulės šalies, kurioje aptinkame keistą, retsykiais nesuprantamą bendravimo kultūrą bei tradicijas. Kai kada tolimoji literatūra gali byloti labai universaliomis temomis ir problemomis. Štai argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin sako, kad literatūra yra tas laukas, kurioje pasakojamos istorijos apie tai, dėl ko mūsų visuomenė nėra apsisprendusi iki galo. Dažniausiai tai būna vertybiniai ir moralės aspektai. Juos perteikti išmoningai, kad kiekvienas skaitytojas pajustų ir suvoktų šią problematiką, dažnai remiamasi atitinkamais žanrais ir šįkart tas žanras itin populiarus ir mėgstamas daugelio skaitytojų – distopija, kuri leidžia dažnai vaizduoti išvirkštinį „Alisos“ logikos pasaulio modelį. Štai pripažinta ir tikriausiai be Harukio Murakami garsiausia japonų rašytoja Yoko Ogawa (g.1962) 1994 metais tėvynėje išleidžia romaną pavadinimu Atminties policija (jap. Hisoyaka na Kesshō), pastarasis ne taip seniai išverstas į anglų kalba ir įtrauktas į trumpąjį 2020 Internacional Booker Prize literatūros sąrašą, o netrukus lietuviškai šį romaną išverčia ir Gabija Enciūtė.

 

Distopijos nesensta, jeigu jos parašytos visame pasaulyje suprantama idėja. Dažniausiai jos, kaip G. Orwello bei M. Atwood atvejais, vaizduoja žiaurius patriarchalinius žaidimus, susijusius su visuomenės kontrole, brutaliu susidorojimu, katastrofomis, jeigu neatitinkama primestų įstatymų ir reikalavimų. Pastaruoju metu šis žanras vis dažniau prisimenamas ir iš naujo apmąstomas nūdienos kontekste: visuomenės ideologijos ir vertybių susiskaldymas bei pandemijos valdymo krumpliaračiuose besimalantys skirtingų įsitikinimų žmonės. Regis, Yoko Ogawa šiame galios ir valdžios žaidime savo romanu gerokai išsiskiria, nors esama ir dėsningų klasikinių distopinio romano elementų.

 

Istorija pasakoja apie atokią salą vandenyne, kurioje įsikūręs miestas ir gyvenvietės, veikia net traukinys, o ištisos tos salos bendruomenės besąlygiškai paklūsta Atminties policijai (dar kitaip romane vadinamiems prisiminimų medžiotojams). Saloje laikas nuo laiko vis kas nors dingsta – kvepalai, paukščiai, rožės, nuotraukos, romanai – ir pagal dingimo faktą žmonės besąlygiškai paklusdami pirmiausia sunaikina visus daiktinius įrodymus, o vėliau dėsningai dingsta ir iš pačios žmonių atminties. Kitą dieną žmonės gyvena tiesiog naują tikrovę, kurioje nėra to daikto ar reiškinio, bemaž kartu praradę ir savasties dalį, emocinį ryšį. Istorijos centre – jauna moteris, romanų autorė, kuri gyvena nuosavame name prie upės. Ji rašo romanus ir baiminasi, kad pamažu vieną dieną viskas išnyks. Netrukus ji sužino, jog saloje esama tokių žmonių, kurie neatsisveikina su prarastais daiktais ir jie geba juos prisiminti, o vienas iš jų – jos redaktorius ponas R. Kaip vėliau ji sužino, tokia buvo ir jos motina, tačiau pati, nors ir nelengvai, tačiau paklūsta atminties praradimo dėsniams ir jos prisiminimai, kaip ir prieraišumas prie praeities, pamažu ištrinami.

 

Visgi tai alegorinis pasakojimas, kuris byloja apie žmogaus netekties skausmą. Romane viskas priešingai – žmonės netenka savo prisiminimų ir daiktų, savaime juos išstumia ir sunaikina iš savo gyvenimo, o tai priima kaip natūralų procesą, nesuvokdami, jog jie yra apgaudinėjami. Romane niekas nekelia klausimo, o kodėl tai vyksta, kokia visos šios kontrolės paskirtis, net neanalizuojama, kaip veikia žmogaus atmintis. Net nekyla klausimas, ar tai kažkokia liga, ar eksperimentinis dalykas. Autorė apskritai vengia aiškinti politinį galios žaidimo kontekstą, nors akivaizdu, jog jis egzistuoja, nes Atminties policija pati nepasiduoda šiems procesams, o civiliai, kurie išsaugo atminty nykstančius dalykus, yra suimami ir tikriausiai nužudomi, nes į salą pas artimuosius jie niekada negrįžta. Didžiąją dalį romano jaučiame veikėjos nesaugumą, nes ji su seneliu bando slaptavietėje apsaugoti redaktorių poną R. tarsi kokį retą egzempliorių, kuris vis dar geba prisiminti ištrintas pasaulio patyrimines ir daiktines dalis. Tai gana keista ir įdomu, nes autorė gana nesudėtingai pasakojime leidžia pajausti, kad bėga laikas kaip smiltelės smėlio laikrodyje, o nykstantys dalykai kaskart iš pagrindinės veikėjas atima vis daugiau savasties.

 

Nuolatinis tirpimo ir nykimo triukas šiame romane išties skaitytoją nuteikia gana filosofiškai: kiekvienas, kuris esame gyvas, anksčiau ar vėliau vis tiek mirsime, todėl nesvarbu, kada tai atsitiks. Stebina veikėjų bandos jausmas, jog tai natūrali gyvenimo sąlyga kaskart vis daugiau ir daugiau prarasti ir dėl to nesigraužti, kai tikroji žmogaus prigimtis yra nuolatinis prisirišimas ir skausminga to prieraišumo netektis. Autorė sukūrė pasaulį, kuriame veikia priešingas mechanizmas – kova su savo tapatumu, ar tai būtų santykiai, daiktai, materialinė padėtis, kūnas – viskam vieną dieną lemta išnykti, tad kodėl to nepadarius lengvai?


Yoko Ogawa

 

Dvinarė romano struktūra iš tikrųjų pasakoja dvi paralelines ir ganėtinai viena su kita susietas istorijas. Pagrindinė – romano rašytojos gyvenimo istorija, o kita – jos rašomo romano istorija. Pagrindinėje istorijoje besislepiantis ponas R., tampa priklausomas nuo rašytojos malonės, yra valdomas jos altruistinių ir, kaip vėliau įtarimai pasitvirtina, įsimylėjimo jausmo padiktuotų paskatų, o rašomame romane viskas priešingai: spausdinimų mašinėle kursų mokytojas paverčia savo mokinę iš pradžių bebalse studente, vėliau ją įkalina bokšte, kol pamažu jos tapatybė išnyksta. Tai primena Mėlynbarzdžio žudomų žmonų efektą, kitaip sakant, žmogus „suvartojamas“ kaip produktas, kol dirgina ir teikia malonumą nusikaltėliui, nors rašytojos tikrovėje savotišku kaliniu tampa ponas R.

 

Sakyčiau, toks veidrodiškas atsikartojimas romane iš esmės žaidžia ir lyčių stereotipais, ne tokiais ryškiais, kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, tačiau meilės galios svertais ir santykiuose esantis dominuojantysis visada naudojasi silpnojo pažeidžiamumu, todėl sunku pasakyti, ar redaktorius R. kartu nėra rašytojos kalinys. „Jau ir taip užkraunu tau papildomo vargo, prašydamas rasti man darbo, – šyptelėjo. – Bet taip jau yra, dabar tu mano rankos ir kojos. Jei nepadėsi man tau pagelbėti, net ir to negalėsiu padaryti (p. 121).“ Visai panašiai kaip kito japonų alegorinių romanų rašytojo Kobo Abės Moteris smėlynuose, kuriame vaizduojamas vyriškis, patekęs į moters spąstus duobėje, kai nebelieka nieko kito, tik užmegzti intymius santykius, kad nebūtų paliktas likimo valioje.

 

Ponas R., atrodo, nuoširdžiai stengiasi išsaugoti rašytojos atmintį, nuolat aiškina, jog atsiminimų netektis yra ne koks nors savaime privalomas dalykas, bet kolektyvinę sąmonę apnikęs reiškinys, jog atmintį neva valdo kažkas iš išorės, todėl prisiminti ar neprisiminti, sprendžia ne išorinės jėgos, o pats individas. „Prisiminimai tiesiog nugrimzta į tokią gilią kertę, kur jų visiškai nepasiekia jokia minties ar dienos šviesa, ir tame požemyje klaidžioje. Jei ranką į tą vandenį, kuriame jie nugrimzdo, įkiši pakankamai giliai – tikrai ką nors užčiuopsi (p. 226).“

 

Lėtai įvykiais besisukančiame neįmanomos meilės romane Atminties policija pamažu nyksta ne tik atmintis, bet didėja pono R ir rašytojos meilės bendrystės tarpeklis, o tai tampa dar vienu kertiniu romano sumanymu perteikti mintį, kad iš tikrųjų mūsų visų santykius vienija bendra atsiminimų sankaupa ir patirtis. Nykstant rašytojos atminčiai ir net fiziniam kūnui, ponas R. galiausiai išsilaisvina iš savo globėjos, tačiau kartu ir jos netenka. Argi nepanašiai ir su mūsų visų paradimų atmintimi? Kol prisimename praradimus ir nuopuolius, tol kenčiame ir graužiamės dėl praeities, tačiau pradingus atminčiai, dingsta ir mūsų baimės, kaltė, gėdos jausmas. Kitaip sakant, šiame subtiliame ir tik iš pažiūros paprastame distopiniame romane veriasi psichoterapiniai procesai, susiję su mūsų tapatinimusi ir savasties suvokimu, į kurį galime, vėlei didžiosios literatūros dėka, pasižiūrėti įvairiausiais rakursais ir patyrinėti perspektyvas. Vieniems šis romanas pasirodys žiaurus distopinis iš-žmoginimas, o kitiems tai bus kaip galimybė nustumti sunkų ir purviną sniegą į vandenyną, kad gyvenimo skaudulių sankaupa ištirptų ir išsisklaidytų. Išties puikiai parašytas kūrinys.

 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą