Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labirintai" / "Passages"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Teko seniau matyti kelis amerikiečio režisieriaus Ira Sachs filmus, tad galėjau maždaug įsivaizduoti, ko galiu tikėtis iš šiemet pagrindinėje programoje rodomo naujausio jo filmo „Labirintai“ (angl. Passages) (2023). Pastarojo pasaulinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje ir tęsia režisieriaus susidomėjimą LGBTQ santykių periferijomis. Beveik neabejojau, kad filmas bus geriausiu režisieriaus darbu, tačiau po filmo seanso, apmąstydamas visos istorijos eigą, ėmiau svyruoti, ar filmas nėra kai kurių vertinimais perdėtas? Visgi Kino pavasaryje pasirodė pirmieji šykštūs filmo vertinimai, kurie teigia, kad sunku žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas yra neigiamas. Nuo kada Kino pavasario kinas turi pataikauti ir skleisti meilę bei gėrį? Norėtųsi atšauti tiems komentatoriams, bet juk kiekvienam savo.

 

Filmas pasakoja homoseksualaus kino kūrėjo Tomo istoriją. Veiksmas vyksta Prancūzijos didmiestyje, veikėjai kalbasi iš tikrųjų kas kaip moka ir išmano, nes Tomas vokietis, jo mylimasis Martinas britas, o naujoji aistra Agata prancūzė. Tikras Europos galingųjų šalių suvažiavimas, kas pritinka kosmopolitiškam kinui, turint galvoje, kad režisierius išvis iš kito kontinento – amerikietis. Visgi įdomiausias čia aktoriaus Franz Rogowskio pasirodymas, kuris sukūrė infantilaus karštakošio menininko Tomo charakterį. Iš esmės aišku, kad Tomui gyvenimas yra savitas teatras, pasaulis sukasi apie narciziškai pažeidžiamą veikėjo suvokimą, kad visi jam turi būti skolingi, o jis niekam. Per vieną vakarėlį susipažinęs su Agata ima seksualiai eksperimentuoti, o kitą dieną drebia savo gyvenimo partneriui, jog mylėjosi su mergina. Galiausiai visas filmas yra vienas didelis tenisas, kurio kamuoliuku yra Tomas. Nesugebėdamas gyventi įsipareigojančiai, kurti ilgalaikius santykius, stokojantis atsakomybės, jis pasiduoda akimirkos juslėms, todėl nei Marinui gerai, nei Agatai gerai su tokiu nesusitepėjusiu vyru.

 

Filmas, tiesą sakant, buvo šiek tiek nuobodokas. Aišku, kad tokių gyvenime kaip Tomas yra tūkstančiai, kurie negali priimti sprendimų ir kurti romaus gyvenimo, tačiau žiūrint filmą buvo nuobodu, nes aišku, kad toji perteikta nesuaugusio vyro problema niekur nenuves, nebent į susinaikinimą ir vienatvę, narkotikus ir užmarštį. Liberalūs gėjų santykiai kine jau seniai neidealizuojami kaip stipresni už heteroseksulų, šiuo atveju politiškai režisierius nieko nenori įtikinti; galiausiai ir LGBTQ pasaulyje viskas labai nepastovu, trapu ir daug dramų, galgi dar daugiau, nei galime įsivaizduoti. Visgi Agatos nėštumas filmui pridavė muilo operos skonio, intriga pamažu dingsta ir mes matome tik besiblaškantį Tomą, kuris nori viso pasaulio ant padėklo, trokšta visko, kas juda ir teikia malonumą. Jeigu ir tiko bei patiko šis filmas, tai žinoma, kad verta traukti žiūrėti dėl spalvingo ir įsimenančio Franz Rogowskio vaidmens, kuris, beje, jau antrąkart vaidina temperamentingą homoseksualą. Tiesa, verta paminėti jo ir aktoriaus Beno Whishaw sekso sceną, kuri beveik jau buvo priartėjusi prie pornografijos, tad kėdėje įsijautus į sceną su žiūrovais galima pasijausti šiek tiek keistai, bet o kodėl gi ne?

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelės gyvenimas: I ir II skyriai" / "Žydra spalva - šilčiausia" / "Blue Is the Warmest Color" / "La vie d'Adèle"

Sveiki, skaitytojai,

Šį auksine palmės šakele Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau, tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele), arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“ (angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.

Filmas apie dviejų įsimylėjėlių moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo, aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės, gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.

Istorija pasakoja apie mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja. Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu, kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.

Prancūziška maniera nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita, kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunoji Exarchopoulos, kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą. Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau, įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lenktynininkė ir gangsteris" / "Le Fidèle"

Sveiki,

Daug žadanti kriminalinė prancūzų drama nežavinčiu pavadinimu „Lenktynininkė ir gangsteris“ (pranc. Le Fidele) (2017) iš esmės liko truputį nuviliantis filmas. Nors teko girdėti dūsaujančių, koks geras filmas, pats geriausias Kino pavasaryje ir net norėjosi po seanso sustoti ir pasibarti su netikėtai apstulbusiais žmonėmis. Tai filmas, į kurį galėčiau, tarkim, nueiti paprastą dieną kaip į bet kurį komercinį filmą, nes jis tokio tipažo – nufilmuotas amerikietiška sensacinga maniera, pridedant atseit jaudinančių, romantiškai tapybiškų ir perspaustų scenų, kurios nieko bendra neturi su realybe. Tiek to, ne dėl realumo einama į šį festivalį, o dėl kitokios suteikiamos iliuzijos, o toks filmas kaip „Lenktynininkė ir gangsteris“, mano akimis, žiūrimas prieš miegą, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį.

Filmas nėra savaime prastas, jis strategiškai „įmestas“ į pagrindinį Kino pavasario repertuarą, norint prisivilioti masinio kino žiūrovą su prancūziška produkcija. Manau, organizatoriams pavyko, tik gaila, kad kur kas unikalesni filmai, kurių nebebus progos pamatyti, dėl tokių strategijų yra nustumiami į antrą planą. Bet kas ieško, tas randa... Filmas absoliučiai vidutiniškas ir čia negelbsti nei išliaupsinti ir puikiai žinomi iš kitų filmų aktorių duetas („Tolyn nuo tolstančios minios“, „Kaulai ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“ ir kt.), nes viskas tiesiog dvelkia netikrumu. Scenarijus neįtikėtinas lyg iš trilerio, personažai nesimpatiški, nes jie pernelyg nutolę nuo mūsų realybės – vėžiu serganti lenktynininkė ir gangsteris melagis, bijantis šunų. Tiesiog nesuderinama pora apkvaišusi nuo meilės. Kur tokius nenatūraliai margus personažus galima pamatyti? Aišku, tame pačiame standartiškų filmų kalvėje – Holivude.

Kažkodėl filmą pamiršau vos išėjęs iš kino salės, vadinasi, tiek tų aplinkinių liaupsių – nepaveikė nors tu ką. Bet pykti ant filmo nereikia, nes tai komercinio pobūdžio juosta, prieinama daugeliui, daug kam dar kelia įspūdį ir prancūziška aplinka bei kalba, tačiau čia tiems, kurie apskritai retai pamato kokį europietišką kino kūrinį.

Ieškant šiame filme pliusų, galima paminėti iš esmės gerai išvystytą pasakojimo eigą – nuoseklu, motyvuota ir viskas taip tvarkinga, kad nekelia abejonių, jog iš šio filmo nesulauksime jokios priešpriešos ar netikėtos provokacijos, diskusijų ar ginčų. Kitaip sakant, tai paprasta Romeo ir Džiuljetos istorija, tiesiog įvilkta į jau nuspėjamas aplinkybes, nufilmuota gražiai ir tvarkingai, net vietomis prabangiai, tačiau, bent jau aš, ne to atėjau į Kino pavasarį. Bet ar galiu kaltinti, kad kas nors mane apgavo? Tikriausiai, kad ne.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela