Filmas: "Psichopato bučinys" / "Woman of the Hour"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man sunku pasakyti, kodėl amerikiečiai taip mėgsta kurti kino filmus ir serialus apie savo šalies tikruosius serijinius žudikus. Iš vienos pusės tai makabriška, nes norint įsiamžinti tokiu būdu reikia daug ir maniakiškai žudyti ir naiviai tikėtis, kad galbūt vieną dieną apie tave kas nors sukurs filmą. Aišku, kalbu absurdiškai, tačiau amerikiečiai pakvaišę dėl savo serijinių žudikų, o beprotiškos istorijos tampa pramoga, tiesa, šiurpia ir sunkiai suvokiama, kad taip, kaip, pavyzdžiui, aktorės ir nuo šiol jau režisierės Annos Kendricks filme „Psichopato bučinys“ (angl. Woman of the Hour) (2023), apskritai tikrovėje galėjo būti.

 

Pasirodo, aštuntajame dešimtmetyje iš tikrųjų JAV-ose siautėjo toks serijinis žudikas Rodney Alcala (1943-2021), fotografuodamas jaunas merginas ir porindamas apie tai, kad jo gražios ir atsidurs ant žurnalų viršelio. Galiausiai nusivežęs į laukus fotosesijai jas pasmaugdavo. Įdomu tai, kad Rodney vienu metu, kol žudė tame laikotarpyje merginas, sudalyvavo absurdiškai populiarioje TV šou pasimatymų laidoje, kurioje buvo pasirinktas dalyvės Sheryl Bradshaw kaip tinkamiausias iš trijų kandidatų. Galiausiai Sheryl per plauką netapo auka, o pats žudikas buvo atpažintas kitos nužudytos merginos draugės, tačiau nei policija, nei kiti tuokart liudijimais nepatikėjo.

 

Filmas šiaip labai giriamas tiek kritikų, tiek jį mačiusiųjų, tačiau, tenka pripažinti, kad sužiūrėjau be didesnio intereso ir įsitraukimo. Mįslių filme nesitikėkite, žudikas žinomas nuo pačių pirmųjų kadrų, todėl intrigos nelabai ir lieka. Režisierė gana neblogai atkuria aštunto dešimtmečio atmosferą, laikmečio madas ir bendravimo kultūrą, tyčia paryškina feministinius aspektus. Kad ir kaip bežiūrėsi, atrodo, kad filmas neblogas, bet jis man gan prėskai susižiūrėjo. Gal buvau matęs per daug istorijų apie serijinius žudikus, kurie buvo įdomesni ir sudėtingesni? Reikia pasakyti, kad šįkart mano toks vertimas absoliučiai subjektyviai emocinis – filmas, kurį greitu metu tiesiog pamiršiu ir net neprisiminsiu. Tiesa, buvo kelios įtemptos scenos, sukaltos pagal klasikinius 2000-ųjų įtampos kino triukus, jos tą akimirką prikaustė dėmesį, bet tik tiek iš šio filmo žavesio ir teliko.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Serialas: "Viceprezidentė" / "Veep" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Dairydamasis, kas šią vasarą vakarais ar popietėmis galėtų mane pralinksminti ir atbaidyti nuo niūrių minčių, nė nedvejodamas pagalvojau apie kokį nors dar nematytą ir smagų amerikietišką komedijos serialą. Tiesą sakant, rinkausi iš „Filadelfijoje visada saulėta“ ir „Viceprezidentė“ (angl. Veep) pirmųjų sezono. „Filadelfijoje visada saulėta“ jau Amerikoje tapęs kultiniu, tačiau po pirmosios serijos peržiūros supratau, kad lėkštoki situacijų siužetai šįkart ne man, tad nusprendžiau tęsti kur kas labiau „suveržtą“ komediją apie tariamą JAV viceprezidentę Selina Mejer.

Serialą sudaro 7 sezonai, o premjera įvyko 2012 metais. „Viceprezidentę“ išleido puikių serialų kalvė HBO, kuri retai nuvilia savo produkcija, na, o prie režisūros dirbo Armando Iannucci, žinomas kaip komedijos žanrą išmanantis serialų ir kino filmų kūrėjas. „Viceprezidentę“ transliavo iki pat 2019 metų pandeminio laikotarpio. Tiesa, pirmasis sezonas, kurį sužiūrėjau, yra trumpesnis, viso labo 8 serijos, tačiau to pakanka suprasti serialo humorą, ritmą, sumanymą ir atmosferą.

Pagrindinio vaidmens atlikėja yra Julia Louis-Dreyfus, kuri plačiau visiems žinoma iš taip pat kultinio amerikietiško serialo „Seinfeld“ (1989-1998), pastarasis vaidmuo garantavo ir pagrindinį vaidmenį seriale „Viceprezidentė“. Aktorė išties pasirodo puikiai jau pirmajame sezone ir per ateinančius kūrybinius Selinos vaidmens kūrimo laikus ji susižers ne vieną „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą kaip geriausia komedijos serialų aktorė. Ne ką mažiau filme juokingi ir viceprezidentės pakalikai Garis (aktr. Tony Hale), Eimi (aktr. Anna Chlumsky) bei Denas (akrt. Reid Scott).

Nesiplėsiu ir detaliai neanalizuosiu kiekvieno ryškesnio veikėjo charakteristikos, tik aptarsiu bendrą pirmojo sezono įspūdį.

O įspūdis... Jog žiūri iš esmės rimtesnę komediją, kurioje kaip kokiuose „Simpsonuose“ atsispindi amerikietiška politinė kasdienybė, liapsusai, skandalai. Ne visada juos gali susieti su tikrove, tačiau tikras amerikietis, kuris kasdien ar bent jau iš dalies seka savo šalies gyvenimą, manau, serialą žiūrėtų su daug labiau tikrovę atliepiančiomis situacijomis, pamatytų tai, ko lietuvis galbūt nesusietų. Visgi nereikia būti amerikiečiu, kad žiūrėtum „Viceprezidentę“, užtenka ir mūsų politikų kalbų ir grimasų, kurie daugiau ar mažiau panašūs į Selinos Mejer gyvenimą.

Serialas nuo pat pirmosios serijos panardina į viceprezidentės būstinę, o veiksmas išskirtinai sukasi apie Selinos darbo komandą, jos rinkiminę kampaniją, darbą su žmonėmis ir viešosiomis kalbomis. Didžiausias Selinos darbas yra išlaikyti savo įvaizdį ir reitingus, deja, kaip matome, dažnai netgi komandos pagalba ne visada sugeba tai padaryti. Smagu, kad serialas viceprezidentės nevaizduoja visiškai atbukusios kvailelės, kuri nesupranta savo statuso ir politinių manevrų. Seriale tikrai blyksteli ir Selinos gerų sprendimų, kuriuos įdomu žiūrovui stebėti ir vertinti iš pilietinės perspektyvos.

Patiko man ir pasirinktas intensyvus ritmas, kuris, pavyzdžiui, skiriasi nuo personažės Lesli iš serialo „Parkai ir poilsis“ perspektyvos, kuriame irgi einama per vietos savivaldybės reikalus ir viešosios nuomonės išsaugojimą. „Viceprezidentė“ nepaprastai „plepus“ filmas, kuriame dialogai pratrūksta kriokliu ir ne visada pavyko pagauti tą politizuotą leksiką ir pokalbių nuotrupas, mat, dažnai seriale nepaaiškinama, apie ką kalbama ir kokiai konferencijai Selina ruošiasi, tačiau serijai einant išaiškėja visa situacija, tad būkite kantrūs. Tiesą sakant, tas „plepumas“, kuris kuria dinamiško politinio reakcijų ir sprendimų burbulą, man nė kiek nemaišė. Šio sezono vinis – Selinos nėštumas ir bandymai nuo visuomenės tai nuslėpti. Jau vien ko verta toji serija, kai Selina darosi nėštumo testą mokyklos vaikų tualete, kurioje ji kaip viceprezidentė turi pabūti ir „pasireklamuoti“ su vaikais. Man asmeniškai toji serija geriausia šiame sezone.

Šiaip vargina mane tie politiniai serialai, tad „Kortų namelio“ taip ir neįstengiau pažiūrėti daugiau nei dvi serijas, o ir politizuoti, dažnai „Oskarus“ raškantys filmai apie kokios nors aferos atskleidimą irgi sekina, todėl labai atsargiai renkuosi. Visgi „Viceprezidentė“ nėra prastas pasirinkimas, nes komedija apgalvota iš politinės perspektyvos, puiki pagrindinė aktorė ir taiklūs politizuoti juokeliai, žmogiškai suprantamos situacijos ir galimi nešvankūs užkulisiai. Tiesa, nežinau, ar sugrįšiu prie antrojo sezono, kol kas pasitenkinu šituo.  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fokus Pokus 2" / "Hocus Pocus 2"

 Sveiki,

 

Beveik trisdešimt metų reikėjo laukti antrosios Helovyno kultinio filmo visai šeimai „Fokus Pokus“ dalies „Fokus Pokus 2“ (angl. Hocus Pocus 2) (2022) su tomis pačiomis charizmatiškai seseris Sandersonomis anuomet įkūnijusiomis aktorėmis Bette Midler, Sarah Jessica Parker ir Kathy Najimy. Apie tai, kad kultinis filmas sugrįš į ekranus, buvo jau kalbama gal prieš dešimtmetį, o aktorės nuolat įvairiuose interviu užsimindavo apie tokius žadamus planus, tačiau darbai kaip nevyko, taip nevyko. Dėl pandemijos projektas nusikėlė dar keleriems metams, bet galiausiai ištikimiausi šio filmo gerbėjai šiemet sulaukė antrosios dalies.

 

Tiesą sakant, kaip pirmąkart pamačiau pirmąją dalį, man gal buvo kokie devyneri, negalėjau užmigti, nes nuolat galvoje sukosi šis pasakos, siaubo ir komedijos kupinas siužetas, kuris remiasi JAV giliomis Helovyno tradicijomis bei Salemo žiauria raganų medžioklės istorija. Mums, lietuviams, anuomet Helovynas šalia stoiškų Vėlinių minėjimų atrodė kaip linksmos Užgavėnės, neturinčios tradicijų su mūsų kraštais, tačiau Helovynas ir jo dvasia smelkiasi į mūsų kultūrą kaip komercinis reiškinys. Visgi filmas tapo tokiu kultiniu, kad jį rodydavo kasmet tuo pačiu metu, panašiau kaip „Vienas namuose“ per Kalėdų laikotarpį. Tai privaloma televizinė programa visai šeimai, kol močiutės ir mamos kuičiasi virtuvėje baiginėdamas šventinius patiekalus, todėl kalbėti apie filmo turinį neapsimoka, nes jį moka daugelis atmintinai.

 

Visgi nežinia, ko buvo galima tikėtis iš antrosios dalies praėjus tiek laiko. Nors antrąją dalį kurti buvo patikėta visai kitai režisierei, bet jau nuo pat pirmųjų kino kadrų tampa aišku, kad misija tampa išlaikyti pirmosios dalies ritmiką, koloritą ir žanrą. Nepiktnaudžiaujama specialiaisiais efektais, atrodo, kad be to, jog juodaodžių aktorių jau pagausėjo, daugiau niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir daugelis scenarijuje esančių pasakojimo elementų, pvz., Helovyno vakarėlis, juoda žvakės liepsna, daina užburti miestelėnai, paaugliai-jaunuoliai lakstantys nuo raganų ir lakstantys paskui jas, bandydami išgelbėti garbėtroška merą ir visą Salemo miestą.

 

Galiausiai netgi prikeliamas senasis vyriausiasis sesers mylimasis, sušmėžuoja ir filmo simboliu tapęs juodas katinas... Kartais visgi žiūrint neaplenkdavo mintis, kad žiūriu ne tęsinį, o šiek tiek atnaujintą senosios versiją, tačiau labiausiai skiriasi tikriausiai filmo įrėminimas. Šioje dalyje pateikiami atsakymai, kaip seserys tapo raganomis ir kokia tikroji yra seseriškų ryšių draugystė. Ar nustebino? Tikrai ne. Ar buvo smagu žiūrėti? Taip. Ar galėjo būti geriau ir įdomiau? Tikrai taip. Bet tikriausiai filmo užduotis ir liko tiesiog į ekranus prikelti šiaip jau chrestomatijon nugrimzdusią nostalgiją tiems, kurie švenčia Helovyną ne metai iš metų spoksodami tuos pačius filmus per TV, o kurie traukia kasmet į kino teatrus pasižiūrėti naujausio helovininių filmų derliaus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela