Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Florence" / "Florence Foster Jenkins"

Sveiki,

Ilgai laužyti galvą, pažvelgus į šios dienos repertuarą Forum Cinema, ką išsirinkti ir pasiūlyti draugams, neteko. Pirmu taikiniu visiems pasiūliau pamatyti kritikų geru žodžiu minimą britų režisieriaus Stephen Frears filmą „Florence“ (angl. Florence Foster Jenkins) (2016), kuris jau pasigavo sensacingą antraštę, jog puikioji Meryl Streep tikriausiai už šį vaidmenį bus nominuota dvidešimtajam „Oskarui“. Gal ir bus, o gal ir ne, juolab kad po filmo ir taip aišku, kad ši legendinė aktorė yra nominuota ir už prastesnius vaidmenis, pvz., „Gilyn į mišką“.

O šis filmas, pasirodo, pasakoja apie realiai gyvenusią turtingą ponią, kuri absurdiškai traukdavo operos arijas ir visi norėdami ją pamaloninti, meluodavo, kokia ji nuostabi dainininkė. Absurdiška, tačiau auksinė Don Kichotiška medžiaga kino filmui! Ir taip padaryta išties gerai, nes medžiaga patikėta puikiam ir prityrusiam režisieriui, kuris iš šios asmenybės sukalė tragišką komediją, kuri mums papasakoja taip skaniai ir proporcingai išdėliojant liūdnos ir linksmos scenos, taip analogiškai atseikėjant tragedijos ir komedijos dermė, kad tiesiog imi galvoti, kad tai net ne filmas, o desertas, kur pramoginis skonis susilieja su veteraniška aktorių ir kūrėjų komandos įdirbiu. 

Iš tikrųjų M. Streep puiki dainininkė ir jos parametrai nuostabūs, tačiau filme jai tenka parodijuoti, imituojant F. F. Jankins balsą ir tai jai sekasi kuo puikiausiai. Kažkodėl man šis jos amplua priminė kitą puikų jos vaidmenį filme „Džiulė ir Džiulija“ (2009), o finalas – „Tikri dalykai“ (1998), tad visai nenustebčiau, kad „Oskaro“ nominacija pasibelstų į jos namus dar kartą. Filme mane nustebino Hugh Grant, kuris kaip tikras britų džentelmenas įtaigiai blaškėsi tarp meilužės ir atsidavimo savo gyvenimo moteriai, tikrai vertas akies šis jo vaidmuo. 

Filme viskas puiku – kostiumai, istorija, britiškas subtilus humoras, aristokratiškai lengvabūdiška atmosfera, čia iš žmogaus tragedija virstantis į smagią parodiją, čia vėl verčianti suklusti. Manau, tai tikrai gera juosta tiek gurmanams, tiek populiaraus kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/1000

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela