Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaliasis kambarys" / "Green Room"

Sveiki, 

Yra tikrai puikių trilerių ir yra tokių, nuo kurių įskausta galvą praėjus kelioms minutėms. Filmas „Žaliasis kambarys“ (angl. Green Room) (2015) buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Trileris iš esmės turėjo, anot kitų, nurauti stogą ir nuplėšti visas sienas su centrinio šildymo radiatoriais, bet...

Bet pradėsiu nuo to, kad siužetas sumautai nevykęs ir matytas. Kas kad kita aplinka, kiti aktoriai, atmosfera kitokia, kas, kad siužetiniai vingiai truputi kitokie, tačiau kovojantys pankrokeriai dėl savo gyvybių atrodo absoliučiai neįtikinami. Neįdomi istorija, kokių Holivudas yra pasiūlęs ne vieną dešimtį filmų. Filmas absoliučiai nuobodus, miego norisi po 10 minučių, o eigą galima numatyti iškart į priekį... Tiesą sakant, filmą ir mačiau iki pusės, o po to pagailo savęs ir laiko, tai pažiūrėjau prasukinėdamas. Atspėjau netgi tuos, kurie išliks gyvi – pagal aktorių pavardes ir siužetinį braižą. Matyt jau būsiu matęs pernelyg daug filmų...

Vis galvojau, kodėl manęs šis filmas neveiki. Kas jame yra? Būna tiesiog režisierių, kurie velniškai gerai pripažinti, o aš jų darbų negaliu žiūrėti, man jie tokie lėkšti, ištęsti ir bla bla bla. Režisieriaus Jeremy Saulnier‘io teko matyti „Praeities griuvėsiai“, kurie paliko taip pat gana nykų ir erzinančių šablonų šleikštulį. Absoliučiai nesupratau „Žaliojo kambario“ nei siužeto, nei charakterių... Gal net nesupratau, kiek nenorėjau priimti dar vienos skerdynių kažkur matytos versijos. Jei kas paklaustų, ar verta, atsakyčiau: jokiu būdu.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela