Filmas: "Išvaizda" / "Pasirodo" / "Showing Up"

 Sveiki,

 

Kai kurie filmas būna tokie slogūs, kad atrodo, jog į juos atsimuši kaip į sieną. Režisierė Kelly Reichardt mums, lietuviams, labiausiai žinoma iš Kino pavasario festivalio atidarymo filmo „Pirmoji karvė“ (2019) – pastarasis man irgi padarė nemenką įspūdį, tad ir iš naujausio darbo „Išvaizda“, kai kur galima versti „Pasirodo“, o aš sakyčiau „Paroda“ (angl. Showing Up) (2022), tikėjausi nemažai.

 

Kaip ir būdinga režisierei, ji neskuba nei šokiruoti, nei pasakoti suktų ir painių siužetų, ji tiesiog vaizduoja, susitelkusi į veikėją, tėkmę, tarsi žiūri, kas iš to išeis. Pagrindinė veikėja – Lizė ir ją suvaidino Michelle Williams, neseniai įgarsinusi Britney Spears audio knygą ir dėl to sulaukusi nemažai pagyrimo. Lizė – menininkė, ji nuomojasi iš kitos menininkės būstą, kovoja su kasdienybės absurdiškumu (neturi karšto vandens, negali nusiprausti), ruošiasi savo skulptūrėlių parodą. Lizės šeima visada šalia, nors, tiesa, jų santykiai sudėtingi. Tėvai išsiskyrę, brolis turi rimtų psichinių problemų, visi menininkai, visi nelaimingi ir užsikapstę darbais ir problemomis. Vieną dieną Lizė pradeda rūpintis balandžiu, kurį apdraskė jos katinas...

 

Filme, atrodo, nieko nevyksta. Lizė ruošiasi parodai ir laksto paskui savo šeimos problemas. Filmas lėtas, mąslus, vaizduoja kasdienybės tėkmę. Dėmesio centre – Lizė, kuri iš vienos pusės pervogusi iki kaulų, sėdi per dienas savo garaže ir lipdo statulėlės. Žiūrovas stebi jos kruopštumą, jos nuovargį, jos įsipareigojimus. Visgi Lizę įdomi kaip menininkė, nes per ją gimsta menas, kuris vertinamas, kurios geidžia lankytojai, tačiau kaip tas menas atsiranda? Iš tos paslikos menininkės, kuri neturi gyvenimo džiaugsmo? Atrodo, kad Lizės niekas neįkvepia, ji beveik nesišypso. Aktorė Michelle Williams tiesiog puikiai perteikė veikėjos kasdienybės rutiną ir niūrumą su saikingais absurdo elementais, perteikė veikėjos dvilypumą, egoizmą ir bandymus rūpintis kitais, o pabaigoje iš parodos išskridęs sveikas balandis – žinoma, simbolis viso to, ką Lizė nuveikė iki parodos. Bet man tas balandis kaip koks paties žiūrovo išlaisvinimas nuo Lizės rūpesčių, kad belieka atsidūsėti: pagaliau baigėsi filmas!

 

Filmas paneigia tai, ką paprastai manome apie menininkus t. y., kad jie gyvena pašėlusiai aistringus gyvenimus, patiria nuotykius, kurių patirtis panaudoja savo kūrybai. Ne, šis filmas sako, kad menininko veikla – tai beveik tas pats kanceliarinis darbas, kurį reikia nudirbti, o menininkai susiduria su buitinėmis ir šeiminėmis problemomis, kurias sprendžia kaip ir bet kurie kiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Naktiniai judesiai" / "Night Moves"

Sveiki, kino žiūrovai,

Noriu trumpai šįkart apie filmą „Naktiniai judesiai“ (angl. Night Moves) (2013), kuris turėjo būti mano dar vienu kinomanišku skanėstu, nes jame sutinku be galo mėgiamus aktorius. Nekomercinio tipažo filmas pasakoja apie gamtosaugininkus, kurie slapta nori susprogdinti užtvanką, kad galėtų laisvai migruoti žuvys. Nuotaika kuriama filme tokia, kad rodos, jog personažai mažų mažiausiai planuoja mega-giga teroristinį išpuolį Niujorko centre. Nors režisierė Kelly Reichardt sulaukė gausybės kino kritikų palaikymo, bet, mano akimis, ji gerokai persistengė.

Filmas nuo pat pradžių labai slogus, jį sunku žiūrėti, viskas mirtinai užtęsta. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau filmo, kuriame mažai veiksmo, bet ta per kadrus kuriama vidinė personažų įtampa, nepasitikėjimas ir savo idėjų tikėjimu atrodo pernelyg preciziška. Deja, nepavyko man pasimėgauti filmu, tiesą sakant, tai bene labiausiai mane nuvylęs filmas per paskutiniuosius mėnesius, o tikėjausi tikrai daug. Aktoriams Dakotai Fanning, Peter Sarsgaard ir Jesse Eisenberg neturiu jokių priekaištų ir nemanau, kad dėl šio filmo jų nemėgsiu labiau, bet, atsiprašau, po 20 minučių seanso, pasidarė dėl klampios ir nuobodžios režisūros tiesiog nuobodu į juos žiūrėti. Persiritus filmui į antrą pusę, aš tiesiog neiškenčiau ir ėmiau žiūrėti prasukinėdamas – nieko nepraradau.

Kine tikriausiai nėra nieko blogesnio, nei žiūrint filmą apimantis baisus nerimas, kad švaistai laiką veltui ir tiesiog nesimėgauji, o kankiniesi. Su šiuo filmu kankinausi labai, todėl negaliu vertinti objektyviai, pernelyg slogios ir nuviliančios nuotaikos po seanso.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela