Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Ponas Robotas" / "Mr. Robot" (1 sezonas)

Sveiki,

Šią vasarą išbandžiau dar vieną serialą, kuris šiaip jau labai puikiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų gana neiškalbingu ir netgi, sakyčiau, labai tiesmuku „Ponas Robotas“ (angl. Mr. Robot) pavadinimu. Pirmasis sezonas išties nuskynė puikius laurus, tą rodo ir neseniai paskelbtos Emmy nominacijos, kuriose šis serialas nominuotas net šešioms statulėlėms ir beveik neabejoju, kad vieną tai tikrai pelnys.

Grįžtant prie paties serialo, galiu pasakyti, kad iš dalies suprantu jo didžiulį populiarumą – serialas apie programišių ir informacines technologijas, o ypač duomenų sistemos įsilaužimus turėjo sudominti ne vieną „piratautoją“. Apskritai serialo koncepcija ne vien tik apie technologijų pasaulį, kiek apie mūsų visuomenės priklausomybę nuo elektroninio pasaulio. Serialas išties stebina savo lengvais įsilaužimais į asmeninius privačių asmenų kompiuterius, o pagrindiniam herojui Eliotui, regis, tai nieko nekainuoja, tik kelių minučių prisėdimo prie kompiuterio, kad galėtų įsilaužti į savo psichologės kompiuterį ir manipuliuoti jos gyvenimu. Bendrine prasme serialas dar ir apie „Velniop visuomenę“ bangą, ką jau seniai kužda kaip mūsų civilizacijos saulėlydį įvairios organizacijos ir sektos, jog reikia griauti pasaulio galinguosius ir atsiimti tai, kas priklauso paprastiems žmonėms.

Seriale masinė psichozė įsivyrauja sezono pabaigoje, tačiau visgi neįtikino manęs ši sumaištis, kadangi kai kada į gatves išėję žmonės labiau primena Helovyno vakarėlį nei tikruosius revoliucionierius, o naktinės išgertuvės naktiniame klube tą galutinai lyg ir užtvirtina. "Tūsas", o ne revoliucija. Čia Jūs rimtai?

Bene sudėtingiausias šiame seriale yra aktoriaus Sami Malek atliktas Elioto vaidmuo, kuris, pripažinkim, kietas riešutėlis. Pats kalbasi su savimi, žiūrovams mintimis „titruoja“ savo analizę, komentuoja veiksmus ir apskritai lyg ir esame jo galvoje, bet tik vos patikime, kad jau perpratome veikėjo pasaulį, žiūrėk, viskas ima ir sugriūva. Tai išties kažkiek keblu, nes atrodo, kad įklimpsti į gilų mėšlą ir serialo apsukos ima lėtėti.

 Darlina.

 Serialas be gėjų jau nebe serialas.

 Tyrelis.

 Baltoji rožė.

 Pagrindiniai aktoriai.

 Eliotas su tėvu.

Apskritai serialas nėra orientuotas į veiksmą, čia bandoma derinti veikėjo pakrikusią psichiką su programišių pasaulio intrigomis. Netolygios proporcijos atrodo ir programišių pasaulis bei besimezgantys Elioto asmeniniai santykiai. Tiesą sakant, sunkoka įvertinti veikėjo moralines nuostatas, už ką jis serga – ar jis „gerietis“? Ar tai priklauso nuo vaistų ir narkotikų kiekio jo organizme? Sunku pasakyti, nes jo veiksmai retkarčiais atrodo absoliučiai neadekvatūs, kas serialą lyg ir daro nepastovesnį ir įdomesnį, tačiau viskas taip mistifikuotai suveržta, kad net kiek atgraso, todėl ties kiekviena serija imu abejoti, ar benoriu žiūrėti toliau. Pernelyg daug bandoma mistifikuoti ir nusakyti dialogais, kurie nieko nenusako, kad ir pasakymas „jie pavojingi, jie grasina, su jais geriau nežaisti“. Kas tie jie? Regis, net per visą sezoną taip ir liko neaišku. Pernelyg kartais daug neaiškumo, arba mano akis pripratusi prie kitokio tempo serialų žiūrėjimo, o „Ponas Robotas“ ne šiaip sau lengvas serialiukas apie narkomaną programišių, bet iš esmės verčia nuolat įtemptai stebėti ir analizuoti, konstruktyviai jungti parodytus fragmentus, kol galiausiai atsiveria bendras serialo kontekstas su kiek kitokia pasakojimo maniera.

Prisipažinsiu, nemėgstu „ofisinių“ dramų, korporacinės intrigos gana man tolimos ir nuobodžios, kad ir kokios jos bebūtų realios, tačiau be Elioto mane domino ir kiti personažai, ypač Tyrelis, kuris, dievaži, su savo nėščia žmona primena šiuolaikinius Boni ir Klaidą. Jų keisti seksualiniai BDSM žaidimai, didelis pinigų ir įtakos troškulys kuria išties bauginančią atmosferą tarp jų, o jie ir taip atsiduoda steriliais ir netikrais santykiais. Tiesa, paties Tyrelio seksualiniai manevrai tarp vyrų ir moterų, tarp galios ir prarajos daro jį kažin kokį pavojingą ir beveik tikiu, kad antrame sezone jis dar išaus savo šampaną, kad ir kokias nesėkmes jis patyrė pirmajame sezone. Kol kas man neįdomi nei Elioto sesuo, nei blondinė Andžela kaip veikėjos, bet jų svarba seriale neabejotina. 

Apskritai „Ponas Robotas“ sunkus serialas, tampė man nervus ir jau po pirmųjų serijų sakiau, kad daugiau nežiūrėsiu, bet vis kažkas traukė užbaigti. Be jokios abejonės tai geras ir puikiai apgalvotas serialas su kiek kitokia intriga, nei mes esame įpratę matyti veiksmo ir fantastiniuose serialuose. Čia rasite ir intelektualių technologinių manevrų, bet stipriausia, sakyčiau, yra psichologinė pagrindinio veikėjo skleidžiama įtampa ir nepatikimumas, kuris ir stebina, ir provokuoja, ir erzina, tačiau tenka pripažinti, kad intelektualiai įdomu. Kol kas nežinau, ar esu pasiryžęs žiūrėti antrą sezoną, nes serialas, kad ir koks jis bebūtų geras, visgi kažkiek ne mano skonio.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela