Filmas: "Didžioji Lilian Hol" / "The Great Lillian Hall"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą nusprendžiau žiūrėti be eilės, nes pamačiau, kad pirmuoju smuikeliu groja aktorė Jessica Lange – mano sena kino meilė dar nuo pirmųjų „Amerikietiška siaubo istorija“ epizodų. Filmą „Didžioji Lilian Hol“ (angl. The Great Lillian Hall) (2024) režisavo Michael Cristofer, kuris sukūrė man anuomet patikusį filmą „Gia“ (1998) su Angelina Jolie. „Didžioji Lilian Hol“ – tai televizinis filmas, pastatytas pagal originalų scenarijų. Istorija pasakoja apie teatro aktorę legendą Lilian Hol, kuri vaidina naujai statomame Čechovo „Vyšnių sodas“ variante. Kūrybos proceso metu Lilianai nebesiseka, ji nuolat užmiršta pjesių eilutes, trikdo kitus aktorius, jos rankos dreba ir netrukus ji sužino, kad serga demencija, taigi, atminties praradimo liga.  

 

Filmas fokusuojasi į Lilianos bandymą susitaikyti su liga ir išlikti oriai, daryti viską, kad „Vyšnių sodo“ premjera įvyktų kuo sklandžiau, nors aplinkiniai labai abejoja ja. Legenda nenori nuvilti savo gerbėjų, tačiau sutrikimas pasireiškia vis ryškesnis ir baisesnis. Negana to, Liliana bando atsargiai suartėti su dukra, kuriai nuo pat mažumės neskyrė dėmesio, nes visą savo laiką praleisdavo teatre ir vaidybos repeticijos... Iš tikrųjų mėgstu tokius draminius filmus, kurie pasakoja apie pasirinkimus tarp šeiminės laimės ir karjeros, kai gyvenimo saulėlydyje sutviksi apgailestavimo spalvos ir atsiprašymai. Panašių filmų sukurta ne vienas, šis ne ką prastesnis.

 

Visgi filmo pagrindinis vaidmuo dar 2021 metais buvo siūlomas ne Jessicai Lange, o būtent Meryl Streep. Tai labai simboliška, nes pačioje karjeros pradžioje, aštuntajame dešimtmetyje, abi šios aktorės vienodai pradėjo kartu ir varžėsi dėl vaidmens filme „King Kongas“ (1976). Galiausiai anuomet vaidmuo atiteko būtent Jassicai Lange. Kalbant apie jos pasirodymą „Didžioji Lilian Hol“, galiu pasakyti, kad vaidmenį ji atliko labai gerai! Aktorė pastaraisiais metais daug dirba ne kine ir serialuose, o būtent teatre. 2016 metais ji pelnė savo pirmąjį Tony apdovanojimą už pasirodymą „Ilga dienos kelionė į naktį“. Šiemet ji vėl nominuota už 5-6 valandų vaidmenį be pertrūkio teatro pastatyme „Mother Play“, tad ir šis pasirodymas kino filme dėl teatrinės aplinkos tikriausiai artimas šiai pritrenkiančiai aktorei. Būtų keista, jeigu ji negautų „Emmy“ bent jau nominacijos geriausios televizinio kino filmo aktorės kategorijoje.

 

Visgi žavu, kad šiame filme vaidina net trys moterys, kurios kažkada keliuose sezonuose vaidino drauge „Amerikietiška siaubo istorija“: Jessica Lange, Kathy Bates ir Lily Rabe. Grįžtant prie filmo apibendrinimo, galiu pasakyti, kad jam reikia atidos. Nors medžiaga apie senėjimą ir atminties praradimą bei pasitraukimą iš aktyvios karjeros zonos gali pasirodyti ne visiems aktuali, tačiau verta žiūrėti dėl įspūdį paliekančios Jessicos Lange vaidybos, kiekvieno jos tikslingo ir organiško krūptelėjimo stambiu planu. Galų gale ir pats filmas sujaudina ir palieka gerą įspūdį, nors tas scenas su mirusio vyro pasirodymu kaip haliucinacijos intarpus išmesčiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Ponas Robotas" / "Mr. Robot" (1 sezonas)

Sveiki,

Šią vasarą išbandžiau dar vieną serialą, kuris šiaip jau labai puikiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų gana neiškalbingu ir netgi, sakyčiau, labai tiesmuku „Ponas Robotas“ (angl. Mr. Robot) pavadinimu. Pirmasis sezonas išties nuskynė puikius laurus, tą rodo ir neseniai paskelbtos Emmy nominacijos, kuriose šis serialas nominuotas net šešioms statulėlėms ir beveik neabejoju, kad vieną tai tikrai pelnys.

Grįžtant prie paties serialo, galiu pasakyti, kad iš dalies suprantu jo didžiulį populiarumą – serialas apie programišių ir informacines technologijas, o ypač duomenų sistemos įsilaužimus turėjo sudominti ne vieną „piratautoją“. Apskritai serialo koncepcija ne vien tik apie technologijų pasaulį, kiek apie mūsų visuomenės priklausomybę nuo elektroninio pasaulio. Serialas išties stebina savo lengvais įsilaužimais į asmeninius privačių asmenų kompiuterius, o pagrindiniam herojui Eliotui, regis, tai nieko nekainuoja, tik kelių minučių prisėdimo prie kompiuterio, kad galėtų įsilaužti į savo psichologės kompiuterį ir manipuliuoti jos gyvenimu. Bendrine prasme serialas dar ir apie „Velniop visuomenę“ bangą, ką jau seniai kužda kaip mūsų civilizacijos saulėlydį įvairios organizacijos ir sektos, jog reikia griauti pasaulio galinguosius ir atsiimti tai, kas priklauso paprastiems žmonėms.

Seriale masinė psichozė įsivyrauja sezono pabaigoje, tačiau visgi neįtikino manęs ši sumaištis, kadangi kai kada į gatves išėję žmonės labiau primena Helovyno vakarėlį nei tikruosius revoliucionierius, o naktinės išgertuvės naktiniame klube tą galutinai lyg ir užtvirtina. "Tūsas", o ne revoliucija. Čia Jūs rimtai?

Bene sudėtingiausias šiame seriale yra aktoriaus Sami Malek atliktas Elioto vaidmuo, kuris, pripažinkim, kietas riešutėlis. Pats kalbasi su savimi, žiūrovams mintimis „titruoja“ savo analizę, komentuoja veiksmus ir apskritai lyg ir esame jo galvoje, bet tik vos patikime, kad jau perpratome veikėjo pasaulį, žiūrėk, viskas ima ir sugriūva. Tai išties kažkiek keblu, nes atrodo, kad įklimpsti į gilų mėšlą ir serialo apsukos ima lėtėti.

 Darlina.

 Serialas be gėjų jau nebe serialas.

 Tyrelis.

 Baltoji rožė.

 Pagrindiniai aktoriai.

 Eliotas su tėvu.

Apskritai serialas nėra orientuotas į veiksmą, čia bandoma derinti veikėjo pakrikusią psichiką su programišių pasaulio intrigomis. Netolygios proporcijos atrodo ir programišių pasaulis bei besimezgantys Elioto asmeniniai santykiai. Tiesą sakant, sunkoka įvertinti veikėjo moralines nuostatas, už ką jis serga – ar jis „gerietis“? Ar tai priklauso nuo vaistų ir narkotikų kiekio jo organizme? Sunku pasakyti, nes jo veiksmai retkarčiais atrodo absoliučiai neadekvatūs, kas serialą lyg ir daro nepastovesnį ir įdomesnį, tačiau viskas taip mistifikuotai suveržta, kad net kiek atgraso, todėl ties kiekviena serija imu abejoti, ar benoriu žiūrėti toliau. Pernelyg daug bandoma mistifikuoti ir nusakyti dialogais, kurie nieko nenusako, kad ir pasakymas „jie pavojingi, jie grasina, su jais geriau nežaisti“. Kas tie jie? Regis, net per visą sezoną taip ir liko neaišku. Pernelyg kartais daug neaiškumo, arba mano akis pripratusi prie kitokio tempo serialų žiūrėjimo, o „Ponas Robotas“ ne šiaip sau lengvas serialiukas apie narkomaną programišių, bet iš esmės verčia nuolat įtemptai stebėti ir analizuoti, konstruktyviai jungti parodytus fragmentus, kol galiausiai atsiveria bendras serialo kontekstas su kiek kitokia pasakojimo maniera.

Prisipažinsiu, nemėgstu „ofisinių“ dramų, korporacinės intrigos gana man tolimos ir nuobodžios, kad ir kokios jos bebūtų realios, tačiau be Elioto mane domino ir kiti personažai, ypač Tyrelis, kuris, dievaži, su savo nėščia žmona primena šiuolaikinius Boni ir Klaidą. Jų keisti seksualiniai BDSM žaidimai, didelis pinigų ir įtakos troškulys kuria išties bauginančią atmosferą tarp jų, o jie ir taip atsiduoda steriliais ir netikrais santykiais. Tiesa, paties Tyrelio seksualiniai manevrai tarp vyrų ir moterų, tarp galios ir prarajos daro jį kažin kokį pavojingą ir beveik tikiu, kad antrame sezone jis dar išaus savo šampaną, kad ir kokias nesėkmes jis patyrė pirmajame sezone. Kol kas man neįdomi nei Elioto sesuo, nei blondinė Andžela kaip veikėjos, bet jų svarba seriale neabejotina. 

Apskritai „Ponas Robotas“ sunkus serialas, tampė man nervus ir jau po pirmųjų serijų sakiau, kad daugiau nežiūrėsiu, bet vis kažkas traukė užbaigti. Be jokios abejonės tai geras ir puikiai apgalvotas serialas su kiek kitokia intriga, nei mes esame įpratę matyti veiksmo ir fantastiniuose serialuose. Čia rasite ir intelektualių technologinių manevrų, bet stipriausia, sakyčiau, yra psichologinė pagrindinio veikėjo skleidžiama įtampa ir nepatikimumas, kuris ir stebina, ir provokuoja, ir erzina, tačiau tenka pripažinti, kad intelektualiai įdomu. Kol kas nežinau, ar esu pasiryžęs žiūrėti antrą sezoną, nes serialas, kad ir koks jis bebūtų geras, visgi kažkiek ne mano skonio.

Jūsų Maištinga Siela