Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Maišto klubas" / "The Riot club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų režisierės Lone Scherfig kino filmą „Maišto klubas“ (angl. The Riot Club) (2014). Na, man jau teko šios režisierės matyti filmus „Auklėjimas“ (2009) ir „Viena diena“ (2011) ir galiu pasakyti, kad savita režisierė, nepasakyčiau, kad ji itin labai įdomi ir išskirtinė, tačiau jos filmai pulsuoja gylio ir prasmės troškuliu. Galbūt nepavyksta viską išgaubti taip, kaip norisi, tačiau jos darbuose tikrai kažkas yra. Kol kas, mano akimis, geriausias jos filmas yra „Auklėjimas“.

Kalbant apie filmą „Maišto klubas“, sakyčiau, jis gana vyriškas ir jo temos gana vyriškos – Oksfordo universiteto legendos, kurios iš kartos į kartą perduoda privilegijuotas tradicijas labiau primena išlepintų berniukų iliuzijas. Manipuliacijos garbe ir savitas pasaulio supratimas, pagardintas pinigais ir neatsakingumu, žemesnės visuomenės klasės žmonių niekinimu. Tiesą sakant, pirmoji pusė filmo gana nuobodoka ir neaišku, kada čia ta intriga turėtų užsimegzti, kaip pakryps scenarijus, tačiau aišku viena, kad tarp pasipūtusių berniukų įvyks nemažas konfliktas. Taip ir nutiko. Visas įdomumas prasideda tada, kai save legendomis laikantys vaikinai susirenka vietinėje užeigoje ir ima siautėti, tada atsiveria jų socialinės terpės suformuota elgesio maniera, įsiplieskia įtampa. Arogancija, savo vertės pajautimas ir pinigų kvapas tvoskia per visus galus ir tada kartu su alkoholiu ir narkotikais atsiduriame tikros tuštybių mugės dugne...

Ne viskas man šiame filme galbūt patiko, tačiau filme yra to, kas žiūrovui iš tikrųjų susmūgiuoja, ypač, jei žiūrovas turi teisingumo ir sąžiningumo pojūtį ir matydamas tuos iškreiptus vaikinus bei jų elgesį, tai norisi išsitraukti policininko bananą ir gerai atitrankyti jiems šonkaulius. 

Surinkta ištisa nuostabių ir puikių kylančių britų vaikinų kino aktorių komanda. Daugelis iš jų man gerai žinomi iš įvairių kino projektų: Max Irons, Sam Claflin, Sam Reid, Douglas Booth, Freddie Fox ir kiti. Labai gražiai derėjo jų britiškas akcentas, fizinis „sukirpimas“ ir tiesiog tai, sakyčiau, jų puikus pasirodymas kine. Kiek filmas jums kiekvienam gali patikti, sunkoka pasakyti, tačiau tai nėra tas filmas, kuris praplauks tik kaip reklama, sakyčiau, turi potencialios meninės vertės. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sielonešė" / "The Host"

Sveiki, kinomanai,

Šįkart noriu žvilgtelėti į „Gatakos“ režisieriaus naujausią darbą „Sielonešė“ (The Host) (2013 m.) ekranizaciją, kuri susilaukė ypatingo kino kritikų aštrių liežuvių ir strėlių. Esu ką tik po seanso ir pasidalysiu dar nenudžiuvusiais įspūdžiais. Nors daugelis koneveikia šio romano ekranizaciją, aš pasakysiu, kad man patiko! Nors filmą žiūrėjau daugiau dėl Saoirse Ronan, o dėl tokių prastų įvertinimų iš juostos tikėjausi paties lėkščiausio pateikimo, daugybę tarpgalaktinių nuobodžių specialiųjų efektų su dar nuobodesne prietaisų terminologija, o ką besakyti apie nuobodžius ir nuvalkiotus personažus, kurie eilinį kartą padaro ką nors gero ir filmo pabaigoje tampa didvyriais. Nė velnio!

Nors juosta pavadinta tiesmuka, bedvasė ir pernelyg susikoncentravusi į meilės reikalus, užuot, tikriausiai laksčius ir gelbėjus pasaulį, filmas tuo ir išsiskiria, kad yra dvasingas! Šuo loja, o karavanas eina. Daugelis populiarių komercinių filmų tiesiog tyčia nužeminami, nes jie populiarūs, lyg nesurandant daugiau priekabių. Šįkart noriu apginti, nes pagrindinis susidvejinęs personažas Melani – Vanda, kurį sukūrė talentingoji Saoirse Ronan, mano galva, yra vienas sudėtingiausių personažų tokio tipažo filmuose. Psichologiniai subtilūs niuansai, bendravimas su savimi lyg su veidrodžiu gali pasirodyti nuobodoki tiems, kurie iš juostos tikisi daug veiksmo ir fantastinių dalykėlių – kaltinkite reklamą, kuri žada stulbinamą ateivių invaziją, tačiau čia svarbūs herojės apmastymai, ilgas ir kantrus prisitaikymas ir situacijos supratimas. Man patiko, kad viskas vyko iš lėto, čia tikriausiai derėtų dėkoti knygos autorei ir scenaristui, nes adaptuota nebanaliai. Taip, žinoma, įspūdingų kadrų kažkokių kaip „Įsikūnijimas“ nepamatysime, nepamatysime ir tokios įtampos, kada Kidman vaikšto kaip ant adatų filme „Invazija“ (2007), tačiau režisieriaus dėmesys skirtas personažo sudėtingam dvilypumui ir konfliktui mane ypatingai sudomino.

Daugelis pastebėjo, kad romantinės scenoms skirta per daug laiko, net nepastebėjau tos romantikos, apart vieno išėjimo ant Kolorado kalnų, daugiau intymumo beveik nepastebėjau, viskas buvo tik konfliktas, susiskaldymas, herojų pasimetimas, bandymas sudėti visus taškus ant ir išlikti. Scenarijus nėra skurdus, jis turtingas psichologine prasme, tačiau ne vaizdiniais. Pati aktorė Saoirse Ronan prisipažino, kad jai sunkiausia buvo įsijausti vienu metu į Melani ir Vandos kailį, kad perteiktų dviejų herojų sutrikimą vienu metu. Žinoma, pats finalas, arba epilogas šiek tiek nuvalkiotas, bet filmas gi turi baigtis ne visada tragedija.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.9


 

Jūsų Maištinga Siela