Serialas: "Sekso terapija" / "Sex Education" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Vasarą puikus metas grįžti prie serialų, kuriuos anuomet praleidau ir nutariau šįkart suteikti šansą itin populiariam „Netflix“ projektui pavadinimu „Sekso terapija“ (angl. Sex Education) pirmajam sezonui, kurį sudaro 8 serijos. Kol kas serialas yra sulaukęs 3 sezonų, buvo kuriamas 2019-2023, taigi užgriebė ir nepatogų tiek aktoriams, tiek kūrėjams pandeminį laikotarpį. Bandau vis sugalvoti, ar šis filmas tikrai pateisina jaunimo serialo kategoriją, nes, kaip ir sakė pati aktorė Gillian Anderson, sukūrusi sekso terapeutės vaidmenį, savo vaikams šio serialo nerodytų ir nerekomenduotų, nes jis pernelyg atviras ir pati abejojanti dėl turinio vertybiniu aspektu.

 

Na pradėkime nuo to, kad serialas apie seksą, seksualinę trauką, jo nebūvimą, troškimą patirti orgazmą, neigimą ir į šias sureikšmintas problemas inkorporuoti tiek paauglių, tiek suaugusiųjų santykiai. Aišku, galima daug sakyti, kad tokio serialo labai trūko, kad jis galėtų edukuoti, šviesti jaunąją kartą įvairiais seksualiniais klausimais, tačiau didaktikos visgi seriale ne tiek jau ir daug, tačiau vyresniųjų klasių veikėjai eksperimentuoja ir tyrinėja kūnus ir seksą pačiais įvairiausiais lygmenimis, nevengia ir itin didelio vulgarumo. Pastarasis neatrodo labai jau baisus, nes įrėmintas į komiškas, kartais perspaustai nenatūralias situacijas, kadangi serialas palaiko situacinių komedijų žanro liniją.

 

Serialo pasakojimo epicentre – jaunuolis Otis, kuriam maždaug 16, o jo motina išsiskyrusi sekso terapeutė Džina. Pastarojo namai pilni falų, edukacinių porno leidinių, paveikslų ir viskas, atrodo, kad varo jautrų Otį iš proto. Ne gana to, visi klasėje netrukus sužino, kad Očio mama sekso išmanytoja. Otis turi kaimyną juodaodį gėjų draugą Eriką, o netrukus sudaro sandorį ir su žemo socialinio statuso mergina Maeve. Pastaroji lyg ir norėtų padėti santykius su įsimylėjusiu Očiu, tačiau jis pernelyg paprastas ir mielas, priskiriamas prie outsaiderių. Per šiuos mokslo metus Otis mokykloje įgauna didelį pagalbininko statusą, nes pritaikydamas motinos terapeutės žinias pats nelegaliai už pinigus ima vesti seksualinio turinio patarimus bendraamžiams. Įdomiausi ir netikėčiausia, kad visi labai drąsiai pas jį veržiasi su pačiais keisčiausiais klausimais.

Kadrai iš serialo.

 

Yra ir antraeilių veikėjų, pavyzdžiui, mokyklos direktoriaus sūnelis, tikras chamas, tačiau netrukus jis išsiaiškina, ko nori iš tikrųjų. Vystoma terapeutės motinos keistoka meilės neigimo istorija, Maevės nėštumas ir santykiai su didžiausiu mokyklos sportininku, LGBTQ meilės ir santykių peripetijos, sekso maniakės negražuolės, kuri trokšta pasimylėti, bet niekas nenori... Visa tai makabriškai sukasi kaip kokiame 90-ųjų „Berverly Hilse 90210“, tik šįkart hiper seksualizuotoje versijoje.

 

Visgi paradoksalu, kad didžiausiai išminčiai dažniausiai būna šarlatanai ir kvailiai, o hiper seksualūs žmonės neretai frigidiški ir turintys daug seksualinių problemų. Otis bijo penių, masturbuotis ir negali patirti orgazmo. Motina apie tai bando parašyti knygą ir tai tampa didžiuoju motinos ir sūnaus konfliktu šiame sezone. Otis patarinėja visiems seksualiniais klausimais, nors pats negali išspręsti savo bėdų. Aišku, serialas bando išlaikyti toną keliais kampais – humoras, seksas ir šiokie tokie saikingi ir neirzlūs, tačiau neretai prie apibendrinamųjų situacijų tono vedantys didaktiniai prieskoniai, juos tikrai pajusite, todėl serialas nėra vien tik apie antrą galą.

 

Kita vertus, labai smagūs ir spalvingi personažai, nors jie retsykiais pasirodo pernelyg tiesmukiškai idėjiški, ypač antraplaniai, kurie atrodo ne kaip jaunuoliai, o veikiau „paturbinti“ aplinkybių karikatūriniai, kad žiūrėtųsi įdomiau, šmaikščiau ir įdomiau, todėl serialas labai pramoginio sukirpimo. Bet man jis labai patiko ir buvo vietomis juokinga, net retsykiais išsižiodavau, nes dinamikos ir susuktų scenariškai siužeto vingių netrūko. Nesumeluosiu, kad tai šiuolaikiškai madingas serialas, nes apima tą politkorektiškumo sferą: aktorių pačių įvairiausių rasių, seksualinės orientacijos ir amžiaus. Sakoma, kad jeigu nėra šių sudedamųjų, gali pamiršti apie „Emmy“. O kas prisimena nedorąjį serialą „Begėdis“? Tai šis tikrai neišvers iš klumpių, patikėkite.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išskirtinis interviu" / "Scoop"

 

Sveiki,

Šio filmo tikriausiai nė nebūčiau varginęsis žiūrėti, jeigu ne „X-failų“ aktorė Gillian Anderson ir tas faktas, kad buvau matęs šokiruojantį mini dokumentinį serialą apie turtuolį ir sekso tinklo su nepilnametėmis maniaką Jeffrey Epstein (angl. Jeffrey Epstein: Filthy Rich). Apie šį žmogų, tiksliau apie Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos narį princą Andrews, kuris turėjo (dabar jau įrodyta) ryšių su J. Epsteinu, buvo skandalingai įsitraukęs į savo draugužio sekso tinklą ir naudojosi nepilnamečių sekso paslaugomis. Tiesą sakant, kai britų visuomenė apie tai sužinojo, buvo supurtyta tokio seksualinio skandalo, gal net labiau nei kažkada JAV dėl Monicos Lewinsky ir Billo Clintono romano. Apie tai iš esmės ir yra filmas „Išskirtinis interviu“ (angl. Scoop) (2024).

Istorija pasakoja be didesnių kontekstų, todėl lietuviams žiūrovams, kurie nežino, kas tas skandalingasis Jeffrey Epsteinas ir kaip su juo susijęs princas Andrews, pirmiausia siūlyčiau padaryti namų darbus – paskaitinėti vieną kitą kontekstinį straipsnį, kad žinotumėte, apie ką eina kalba. Filmas nėra supažindinimo tikslais, todėl žiūrovas nuo pat pradžių yra „įmestas“ į įvykius, kurių filme niekas nepaaiškina, nors pamažu išryškėja, apie ką eina kalba, tačiau to nepakanka. Iš tikrųjų vaizduoja įvykius jau post factum, kai išlindo šis skandalas, princas buvo puolamas socialiniuose tinkluose ir visur kitur dėl savo įsitraukimą į Epsteino draugiją. Filmas iš esmės nėra apie tą istoriją, veikiau apie princo pastangas viską užglaistyti, todėl jis pasiruošia avantiūrai su vienos televizijos žurnalistais atviram interviu, kuriame viską nuodugniai ir aiškiai visuomenei paaiškintų. Deja, kaip žinia, šis ilgai repetuotas viešasis pokalbis princo atžvilgiu tapo nesėkmingas ir visi jo atsakymai išdavė jį viešai meluojant dėka puikios žurnalistės Emily Maitlis. Šis interviu įėjo į istoriją kaip labiausiai žiūrimas vienu metu interviu.

Visgi filmas man pasirodė pusėtinas. Britai ir amerikiečiai labai mėgsta labai greitai susukti istorijas apie tikrove paremtus savo šalių skandalus. Tokie filmai pritraukia mases, o princo Andrews skandalas buvo toks didžiulis ir ilgai varginantis kaip pas mums Garliavos įvykiai su Drąsiaus Kedžio istorija. Visgi filmas tikriausiai aktualus labiau anglosaksams, kurie ilgą laiką stebėjo šią dramą, mums – labiau susipažinti su visa šia istorija. Filmas fokusuojasi į komunikacinius karališkosios šeimos su žiniasklaida darbo užkulisius. Bandoma vieni kitais pasitikėti, tačiau akivaizdu, jog kiekvienas turi savo kėslų. Labiausiai mane stebino princo Andrews asmeninės sekretorės Amanda Thirsk laikysena, kai ši akivaizdžiai mato, jog princas meluoja, vis tiek pamindama savo asmeniškumą ir teisingumą nuosekliai dirba princui. Filmas man nebuvo įspūdingas, tačiau galiu įsivaizduoti, kaip jį sužiūrėtų dalis britų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "NSO" / "UFO"

Sveiki,

 

Pasiilgote filmų apie ateivius? Vienas iš tokių, jeigu dar nematėte, yra Ryan Eslinger režisuota mistinė drama „NSO“ (angl. UFO) (2018). Ne itin didelio biudžeto filme bandoma išsisukti nuo stereotipinių filmų klišių apie ateivius, pasakojant istoriją, neperkraunant jos specialiaisiais efektais. Žinoma, vienas didesnių filmo kozirių yra „X-failų“ žvaigždė – aktorė G. Anderson, kuri šiame filme atlieka mokslininkės matematikės vaidmenį.

 

Filmas pasakoja apie matematikos studentą Dereką, kuris imasi matematiškai analizuoti Sietle vieną dieną pasirodžiusių NSO įvykį. Atkaklusis Derekas skambinėja, daro prielaidas, kelia hipotezes ir ieško sprendimų: jeigu egzistuoja nežemiška gyvybės forma, tai ką jie savo signalais norėjo pasakyti? Iš esmės filmas įdomus dėl matematinių skaičiavimų, pateiktų būdų ir galimybių, kaip nežemiška forma galėtų su mumis kontaktuoti. Čia svarbios matematinės, fizikinės ir chemijos žinios, norint kalbėti apie save, o Derekas tą ir bando išsiaiškinti.

 

Kur kas „skystesnė“ ir mažiau vykusi filmo dalis yra bendražmogiškieji santykiai. Derekas maniakiškai paniręs į savo veiklą, tad pamažu nebesidomi ne tik savo tikraisiais mokslais, bet ir apleidžia draugus, kuriems jis tampa vis šaltesnis ir tolimesnis. Šiaip šie santykiai perteikti labai stereotipiškai, žiūrovui nujaučiant ir žinant visą įvykių eigą. Tie draugystės išbandymai atkartojami šiš serialų, skirtų paaugliams, todėl, bent jau juos, norėtųsi prasukti. Neišsipildžiusios matematikės dėstytojos svajonės taip pat atrodo pernelyg karkasinis kartoninis filmo stuburas. Iš esmės filmas laikosi dėl išplėtotos mįslės, o veikėjų charakteristika standartiškai neįdomi. Nejaudina ir jausmų nesukelia pagrindinio veikėjo motyvacija: dėl mamos ir vaikystėje regėtų dalykų aiškintis iki galo apie ateivius, bandant įrodyti (mamai?), kad tai nebuvo vaizduotės galia. Galiausiai pabaigoje viskas nuspėjama: vaikystėje ateiviai vaikui pažada darkart susitikti ir pasikalbėti vien tam, kad jis užaugęs mokslo srityje galėtų padaryti žmonėms poslinkį mokslo srityje. Filmas šiek tie vaikiškai tiesmukas, veikėjų ambicijos hiperbolizuotos ir todėl primena komiksus, bet visumoje džiaugiausi galvosūkiais ir galimybe pamatyti, kaip veikia ar bent jau galėtų veikti matematika kaip bendravimo priemonė.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šnipas, kuris mane išdūrė" / "The Spy Who Dumped Me"

Sveiki,

Linksmosios amerikietiškos komedijos gali nustebinti bet kurią akimirką, pavyzdžiui, žiūrint „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (angl. The Spy How Dumped Me) (2018) veiksmas prasideda Vilniuje, kažkokiame neaiškiame turguje. Štai tau ir nacionalinis mūsų veidas tarptautinėje rinkoje – kaip šaltojo karto laikų apledijusios Sovietų Sąjungos prieangis. Bet Lietuva šiame filme absoliučiai nesvarbi, kur kas svarbiau su dviem geriausiomis draugėmis „pasižvengti“.

Parodijų ir komedijų apie šnipus turime į valias. Nepasakyčiau, kad šis filmas kažin kuo išskirtinis. Sakyčiau, jo bėda – absoliučiai neišskirtinis. Mila Kunis ir dar linksmesnė Kate McKinnon tiesiog be didesnio streso leidžiasi į Europą (logines siužeto spragas praleiskime ir dovanokime) į velnišką avantiūrą, kurioje ir žudomi žmonės, ir gelbėjamas pasaulis... Apskritai tariant, tai netiesioginė instrukcija, kaip per praktiką tapti slapta agente. Tai viena iš tų hiperbolizuotų juokelių prisodrintų komedijų, kurios žiūrimos tam, kad pakrutintumėte besijuokdami pilvo raumenis. Nieko nesakau, būtent toks filmas ir yra – vietomis tikrai juokingas, savo žanrų kanonų rėmuose pavykęs kūrinys.

Kalbėti apie filmo meninę vertę nė neverta, nes tai akivaizdžiai pramoginio tipažo filmas – šimtasis iš tūkstantųjų, bet, Dievas mato, kaip kartais tiesiog reikia tokio kino tiesiog taikiam relaksingam vakarui su draugų kompanija.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "X failai" / "X-files" (10 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję „X failų“ gerbėjai tikriausiai iš tikrųjų nušvito kaip saulės, kai sužinojo, jog kultinio serialo kūrėjai vėl ėmėsi plunksnos ir realizuoti naujus scenarijaus apmatus, dar labiau nudžiugino tai, kad naujų aktorių dairytis nereikės, į filmavimo aikštelę grįžta senieji ir gerieji David Duchovny ir Gillian Anderson, kažkada suvaidinę net 202 serijų ir 9 sezonus (1993–2002), ėjusio kultinio serialo bumas toks didelis ir populiarus, kad po jo sekė dar du vaidybiniai filmai. Po beveik 15 metų pertraukos nuo serialo pabaigos kūrėjai 2016 metais pristatė šešias naujas serijas, vėlei sužadindami žiūrovų jaudulį ir vėlei prikeldami susidomėjimą paranormaliais reiškiniais.

Tiesą sakant, serialą menkai atsimenu, bet vaikystėje jis man rodėsi kraupus, paslaptingas, su itin geru detektyviniu ir siaubo elemento prisodrintais vaizdiniais. Tiesa dar ir tai, kad artimieji draudė jį žiūrėti, nes siaube matė kažkokį žalojimą, tačiau iki šiol galvoje iš vaikystės sukasi kelios serijos apie vaiduoklius ir sniego žmogų. Vėliau, jau paauglystėje, kai serialą ėmė kartoti nepatogiu laiku, mieliau laiką leisdavau ne prie TV. Žodžiu, tai nulėmė ir šio atsinaujinusio serialo vertinimą, nes negaliu nuodugniai pamatyti ankstesniųjų sezonų, bet man jie rodosi kur kas paslaptingesni ir įdomesni už atsinaujinusias 6 serijas. 

Neseniai pamačiau paskutinę seriją ir pirma toptelėjusi mintis: „Ar bus dar sezonų?“ Teko pasidomėti ir tai iš tikrųjų yra komerciniai sėkmės klausimai, mat tiek kūrėjas, tiek kanalas Fox iš šio sezono tikėjosi gerų reitingų. Aktoriai D. Duchovny ir G. Anderson tvirtino, kad abu norėtų, jog serialas būtų pratęstas 11 sezonui, tačiau D. Duchovny teigė: „Nežinau, ar galėčiau suvaidinti dar 20 naujų serijų, nežinau, ar Anderson taip pat pajėgtų dėl mūsų darbų grafiko, bet tai, visada malonu grįžti į „X failus“. Visgi lūkesčiai pasitvirtino, šio sezono reitingai buvo fantastiški, pirmąją seriją stebėjo per 16 milijonų žiūrovų, o tai yra tokie aukšti reitingai, kad prilygsta tokių mega populiariems šou, kaip „X faktorius“ ar „The Voice“, kurių reitingai apie 12-14 milijonų nuolatinių žiūrovų. Žinoma, po pirmosios serijos reitingai krito iki 7-8 nuolatinių žiūrovų, tačiau tai yra vis tiek itin aukšti reitingai. Fox kanalas taip pat išreiškė norą pratęsti dar vienam sezonui, tačiau niekas dar nieko nepatvirtinta.

 Skali ir Malderis pradėję savo darbą 1993 metais.

 Skali.

 Reptilija ir Malderis.

 Aktoriai Gillian Anderson ir David Duchovny 10 sezono pristatyme.

 Nauji šio sezono veidai. Primena Malderio ir Skali pakaitalus.

 Flirtuojanti Skali.

Grįžtant prie serialo turinio, galiu pasakyti, kad sezonas gana įdomus, bet įdomiausia yra pirmoji ir šeštoji serija, kurios atskleidžia pasaulinio masto sąmokslo teoriją ir vyriausybines paslaptis. Iš tikrųjų netikėtas žingsnis siužete, ypač atliekami eksperimentai su žmonėmis, kuriuos, kaip buvo manoma, atlikdavo ateiviai, bet iš tikrųjų vyriausybės tarnybos, pasinaudojusios ateivių įranga. Kaip visada, daug norima pagrįsti DNR ir kitais moksliniais faktais – iš esmės gana įdomu ir patrauklu, juolab kad šalia to „išlįsdavo“ Malderio ir Skali praeitis, susilauktas kūdikis ir jų meilės santykiai. Tarpinės keturios serijos buvo ta masė, kuri užpildė pirmąją ir šeštąją seriją. Daug diskusijų Lietuvos forumuose sulaukė trečioji serija apie driežažmogį reptiliją, nes serija pasirodė su humoro elementais, todėl lyg ir nuvylę tuos, kurie visada iš „X failų“ tikisi mistikos ir paslaptingumo. Tiesą sakant, man toji serija visai patiko, ypač ta vieta, kai Skali nusiplėšia marškinėlius ir gundančiai ima vilioti neaiškios kilmės vyrą, pardavinėjantį išmaniuosius telefonus. Kitos serijos irgi pasirodė daugiau ar mažiau įdomios, tačiau jos neprilygsta savo idėjomis pirmajai ir šeštajai serijai.

Apskritai atsinaujinęs serialas pasirodė „visai nieko“, negaliu pasakyti, kad labai pateisino lūkesčius, tačiau nebuvo ir labai prastai. Visgi pasigedau senuosiuose sezonuose išgaunamos mistikos ir paslapčių elementų, šiuose sezonuose viskas kur kas atviriau – čia pasirodo ir ateiviai, ir mutantai, ir nuo miesto grafiti vaikščiojantys antžmogiai, o Malderis bei Skali juos regi savo akimis, todėl nusitrynęs posakis „norėčiau tikėti“, kabantis biure, atrodo šiek tiek pjaunantis su tuo, ką pateikia šis sezonas, nes atidengiamos pamažu visos kortos ir paslaptys. Vienas juokingiausių momentų buvo Malderio „apsinešimas“ nuo placebinių grybukų – tai išvis sunkiai paaiškinama serija, su cinkeliu, o kaip ten buvo iš tikrųjų? Paskutinės serijos finalas, kuris turėjo sudėti visus galutinius taškus ant i, vėlgi nutrūko gana intriguojančioje vietoje – ar Skali pakitusi DNR iš tikrųjų ją padarė pusiau ateive? O priskriejęs erdvėlaivis, ką jis turėjo sustabdyti arba pradėti su žmonių rase? Ar netaps Malderis ir Skali naujais Adomu ir Ieva, pradėsiantys naują žmonių rasę? Gal per anksti atsakyti į visus šiuos klausimus, kurie jau pajudėjo iš anapus, bet vis dar sukasi scenaristų galvelėse. Nepaisant gana mano vidutiniškų šio sezono vertinimų, jeigu būtų serialas oficialiai pratęstas, vis tiek jį žiūrėčiau.

Interviu:

10 sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Hanibalas" / "Hannibal" (1 sezonas, pirmojo sezono apžvalga)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu mano susidomėjimas serialas tikriausiai tapo neatsitiktinis, kadangi per paskutiniuosius 5-6 metus serialų lygis ir kokybė labai pakito. Vis daugiau garsių režisierių imasi TV serialų projektų ir vis daugiau garsių kino aktorių išbando savo jėgas vis sudėtingėjančiuose serialų vaidmenyse. Viena iš tų priežasčių yra ta, kuri, sakyčiau, labai padėjo pasiekti kokybės rodiklį, kad sumažėjo serijų skaičius. Jeigu per vieną sezoną anksčiau laikyto gero serialo sukurdavo 22-23 serijas, tai dabar dažniausiai gero ir kokybiško serialo sezonas apsiriboja vos 12-13 serijų ir tai leidžia labai daug ką sutaupyti. Visų pirma nesijaučia scenarijaus tempimo, idėjų stokos, o ir pavyksta sukurti nenutrūkstančią intrigą ir vienas iš tokių serialų tapo „Hanibalas“ (angl. Hannibal), kurio tris sezonus transliavo ir kūrimą rėmė televizijos kanalas NBC. Šiandien trumpai ir glaustai išsakysiu savo emocijas ir įspūdžius po pirmojo sezono peržiūros.

Tiesa, visai neseniai, prieš porą savaičių, mus pasiekė žinia, kad NBC nusprendė nutraukti „Hanibalo“ rėmimą ir serialas nebebuvo pratęstas ketvirtam sezonui. Tiesą sakant, mane kiek nustebino to priežastis – maži reitingai. Pasirodo, paskutinį sezoną žiūrėjo viso labo per 1 milijoną nuolatinių žiūrovų. Ir tai suprantama, nes tokiai kanalų milžinei tikrai neapsimoka kurti serialo komerciškai. Visgi pasidomėjus ištiko irgi šokas, kad serialo reitingams augti trukdė ir pats kanalas, nugrūdęs serialo rodymo laiką į gana nepatogias pozicijas – kiekvienas sezonas turėjo nereguliarų transliacijos laiką, buvo rodomas tai ketvirtadieniais, tai šeštadieniais... Na, bet ne apie tai, o apie tai, kaip serialo kūrėjams pavyko sukurti gerą ir puikų detektyvinį kūrinį, nepritraukiant žiūrovų ir negaunant šlovės.

Serialo režisierius Bryan Fuller, prieš pradėdamas režisuoti „Hanibalą“, turėjo ne menkos patirties, kadangi buvo jau prisidėjęs prie daugelio gana sėkmingų ir kritikų pripažintų TV serialų projektų. Jam teko rašyti scenarijų serialui „Herojai“, režisuoti tokius serialus kaip „Dead like me“, „Wonderfalls“ ir kt. Įdomu tai, kad serialo kokybę iškart pripažino kritikai, nors pats serialas niekada pagal reitingus neblizgėjo. Pagal vidurkį populiariausias visgi ir buvo pirmasis „Hanibalo“ sezonas, pritraukęs vidutiniškai 2,90 milijonų žiūrovų, vėliau populiarumas slopo ir kanalas nusimetė naštą.

Kiek žinau, Lietuvoje serialas tarp užkietėjusių kinomanų turi itin gerų atsiliepimų – nuolat juos aptinku įvairiuose asmeniniuose tinklaraščiuose, todėl magėjo užmesti akį ir net nesitikėjau, kad šitaip įtrauks. Kol kas neskubu žiūrėti antrojo sezono, gal norisi padaryti kažkokią pertrauką, atsikvėpti, susitelkti į kokį nors kitą serialą, tačiau neatmetu galimybės, jog greitu metu „kibsiu“ ir į antrą sezoną. Na, o pirmasis sezonas išties man patiko, mane pagavo jausmas, kad žiūriu itin gerai surėdytą serialą jau po dviejų serijų peržiūros. Pirmosiomis vis dar dvejojau, kažkaip pagrindiniai veikėjai dar nebuvo „prijaukinti“ ir įtartinas atrodė autistinių (pagal scenarijų) turintis Vilo personažas, kuris nė iš tolo neatrodė toks. Vėliau viskas įsityvuliavo ir tapo natūralu stebėti tas scenas, kai daktaras Hanibalas savo draugus vaišina žmogiena, tarsi vėlei žiūrėčiau „Raudonąjį drakoną“ su Anthony Hopkinsu. 

Pagrindiniai serialo herojai. 

Vienas labiausiai intriguojančių dalykų seriale yra detektyvinės mįslės ir taip, kaip „paskerdžiamos“ aukos. Kai kurios labai chaotiškai, o kai kurios taip „elegantiškai“ ir intelektualiai, kad tiesiog pagalvoji, iš kur scenaristai sėmėsi tiek idėjų. 

Ebigailės personažas buvo išties įdomus, nes per jį skleidėsi įdomios paties Hanibalo problemos – savotiškas šeimos ilgesys, platoniškos tėvystės instinkto apraiškos...

Amžinai sutrikęs Vilas...

Serialas iškart pateikia savo atmosferą ir rafinuotą, smarkiai apgalvotą scenografiją, nes kiekviena scena dvelkia elegancija, tarsi į įprastus detektyvinio serialo rėmus būtų priteisto gerai užsilaikiusio rūsyje vyno. Scenos labai gražiai nufilmuotos, o netrukus paaiškėja, kad ne tik kokybiškas montažas, bet ir intriguojantis bei įtraukiantis scenarijus, o ką jau sakyti apie aktorių kolektyvą. Gana keista (nors ir visai ne keista), kad pagrindinis veikėjas visgi ne žmogėdra, o specialusis detektyvas Vilas, kuris, tiesą sakant, man pasirodė iš visų personažų sudėtingiausias. Šį personažą sukūrė aktorius Hugh Dancy, kuris anksčiau nebuvo sukūręs itin įspūdingų ir sudėtingų vaidmenų – šis jo charakteris išties įspūdingas, reikalaujantis susitelkimo ir nemažai psichoanalizės. Ir visgi per trylika serijų buvo atvejų (ir gan nemažai), kai tiesiog jis mane „užknisdavo“. Taip, kaip Hanibalas juo manipuliavo, kaip priiminėdavo į seansus, vaišino mėsos patiekalais ir ignoravo smegenų žievės uždegimą, buvo išties išmėginimas kantrybės pačiam žiūrovui, kai iš kitos pusės Vilas buvo tas toliaregis, kuris intuityviai nujausdavo žudikų įvykdytus nusikaltimus ir motyvus. Vis labiau degančios smegenys, haliucinacijos ir nuo pat pradžių visur slankiojantis simbolinis briedis irgi kuria savotišką Vilo pajautos ir suvokimo pasaulį, tokį suskilusį, pažeistą, pilną mistikos, netikrumo ir vienatvės.

Pirmajame sezone lyg ir mezgasi kažkas panašaus į intymius neapibrėžtus santykius tarp Vilo ir daktarės Alanos, tačiau dėl profesinių sumetimų abu sąmoningai vienas nuo kito bėga – netgi primena Malderio ir Skali iš „X failų“ santykių užuominų. Tikriausiai prie to serialų kūrėjai grįš kituose sezonuose. Na, o Vilo opozicija daktaras Hanibalas tampa lyg vaikščiojantis „vaiduoklis“, nesuprantu, kaip kiti personažai taip besąlygiškai juo pasitiki. Aišku, jo ramybė ir užtikrintumas, jausmų valdymas ir palanki daktaro pozicija leidžia užlaidyti pėdas. Šis vaidmuo buvo patikėtas danų kilmės aktoriui Mads Mikkelsen – talentingam ir pripažintam aktoriui. Teko matyti jo garsius vaidmenis europietiškuose filmuose, ypač galiu išskirti jo vaidmenį filme „Medžiotojas“ (The Hunt) (2012), už kurį jis pelnė nemažai apdovanojimų. Savotiškas jo stotas ir laikysena labai tiko šiam vaidmeniui. Apskritai keista, kaip toks šiurpus monstras seriale lyg ir turi kitą pusę – eleganciją, gurmanišką skonį maistui ir muzikai, gerai išmano save ir aplinkinius, o serialo kūrėjai taip pirmajame sezone beveik ir neleido jam susikruvinti, visos detektyvinės kraujo scenos tenka pačiam Vilui, kuris grįžta į nusikaltimo vietas ir jas savaip interpretuodamas ir analizuodamas išgyvena, o Hanibalo „švarumas“ serialo kadruose išlieka lyg vanduo nuo žąsies plunksnų.

Įdomios pasirodė ir antraeiliai svarbūs personažai. Kancey Rohl suvaidino gana įdomiai Ebigailės vaidmenį, deja, jai kituose sezonuose nebus lemta pasirodyti. Labai džiaugiuosi seriale atradęs ir „X failų“ mega žvaigždę Gillian Anderson, kuri tapo Hanibalo psichoanalitike ir gal net savotiška padėjėja. Laurence Fishburne ir Caroline Dhavernas taip pat atliko įsimintinus ir svarbius vaidmenis tiek savo karjeroje, tiek serialo kontekste.

Apskritai galiu pasakyti, kad mėgavausi detektyvinėmis istorijomis, mėgavausi aktorių kuriamais personažais, mistikos elementais, intriga, bet bene labiausiai – puikiu ir skoningai parengtu montažu. Tai tikrai puikiai paruoštas, neužtęstas ir savotiškai, netgi pasakysiu, gurmanams skirtas serialas, kuris buvo sėkmingas visomis prasmėmis, išskyrus komerciškai.

Jūsų Maištinga Siela