Filmas: "NSO" / "UFO"

Sveiki,

 

Pasiilgote filmų apie ateivius? Vienas iš tokių, jeigu dar nematėte, yra Ryan Eslinger režisuota mistinė drama „NSO“ (angl. UFO) (2018). Ne itin didelio biudžeto filme bandoma išsisukti nuo stereotipinių filmų klišių apie ateivius, pasakojant istoriją, neperkraunant jos specialiaisiais efektais. Žinoma, vienas didesnių filmo kozirių yra „X-failų“ žvaigždė – aktorė G. Anderson, kuri šiame filme atlieka mokslininkės matematikės vaidmenį.

 

Filmas pasakoja apie matematikos studentą Dereką, kuris imasi matematiškai analizuoti Sietle vieną dieną pasirodžiusių NSO įvykį. Atkaklusis Derekas skambinėja, daro prielaidas, kelia hipotezes ir ieško sprendimų: jeigu egzistuoja nežemiška gyvybės forma, tai ką jie savo signalais norėjo pasakyti? Iš esmės filmas įdomus dėl matematinių skaičiavimų, pateiktų būdų ir galimybių, kaip nežemiška forma galėtų su mumis kontaktuoti. Čia svarbios matematinės, fizikinės ir chemijos žinios, norint kalbėti apie save, o Derekas tą ir bando išsiaiškinti.

 

Kur kas „skystesnė“ ir mažiau vykusi filmo dalis yra bendražmogiškieji santykiai. Derekas maniakiškai paniręs į savo veiklą, tad pamažu nebesidomi ne tik savo tikraisiais mokslais, bet ir apleidžia draugus, kuriems jis tampa vis šaltesnis ir tolimesnis. Šiaip šie santykiai perteikti labai stereotipiškai, žiūrovui nujaučiant ir žinant visą įvykių eigą. Tie draugystės išbandymai atkartojami šiš serialų, skirtų paaugliams, todėl, bent jau juos, norėtųsi prasukti. Neišsipildžiusios matematikės dėstytojos svajonės taip pat atrodo pernelyg karkasinis kartoninis filmo stuburas. Iš esmės filmas laikosi dėl išplėtotos mįslės, o veikėjų charakteristika standartiškai neįdomi. Nejaudina ir jausmų nesukelia pagrindinio veikėjo motyvacija: dėl mamos ir vaikystėje regėtų dalykų aiškintis iki galo apie ateivius, bandant įrodyti (mamai?), kad tai nebuvo vaizduotės galia. Galiausiai pabaigoje viskas nuspėjama: vaikystėje ateiviai vaikui pažada darkart susitikti ir pasikalbėti vien tam, kad jis užaugęs mokslo srityje galėtų padaryti žmonėms poslinkį mokslo srityje. Filmas šiek tie vaikiškai tiesmukas, veikėjų ambicijos hiperbolizuotos ir todėl primena komiksus, bet visumoje džiaugiausi galvosūkiais ir galimybe pamatyti, kaip veikia ar bent jau galėtų veikti matematika kaip bendravimo priemonė.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virtualus priekabiavimas" / "Cyberbully"

Sveiki, skaitytojai,

Britų filmas „Virtualus priekabiavimas“ (angl. Cyberbully) (2015) – tai TV filmas, vos daugiau nei vienos valandos trukmės mums pasakoja apie virtualų priekabiavimą ir jo padarinius. Nors filmas šiek tiek dvelkia trilerio aromatu, bet akivaizdu, kad filmo kūrėjams labiau rūpėjo didaktinė filmo pusė. Itin mažo biudžeto filmas, nufilmuotas praktiškai viename kambario paviljone, tačiau netgi maža izoliuota erdvė netrukdo kartais sukurti itin gerą filmą.

„Virtualus priekabiavimas“ vaizduoja tipinę britų paauglę, kuri, kaip ir daugelis, yra priklausoma nuo šiuolaikinių technologijų, o socialiniai tinklai tampa tarsi alternatyviu gyvenimu. Tiesą sakant, tema gana įsibrovusi į kiną ir gana dažna – virtualus gyvenimas gali labai lengvai sugriauti bet kurio žmogaus gyvenimą ir tai yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir grėsmė. Filmas, jeigu bent kelis matėte panašaus tipažo, menkai kuo benustebins. Paskutinįkart berods „Nerve: drąsos žaidimas“ (2016) lyg ir kalbėjo, kaip labai lengvai technologijos sužlugdo žmones ir priveda juos prie bedugnių. Šįkart į paauglės kompiuterį įsilaužia programišius ir ją terorizuoja. Keletas aštresnių ir netikėtų siužetinių vingių, bet iš esmės filmas pasibaigia, kaip ir buvo galima tikėtis, veikėjos apsivalymu. Pamokantis filmas, kuris labiau patiks paauglių rinkai, nei kino gurmanams.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė „Sostų žaidimų“ žvaigždė Maisie Williams, todėl beveik net neabejoju, kad pusę žiūrėjusių ar besiruošiančių žiūrėti šį filmą žiūrės vien dėl jos. Filmas nėra prastas, bet nepasakyčiau, kad man jis itin patiko.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela