Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ant ribos" / "Man on a Ledge"

Sveiki,

Filmas „Ant ribos“ (angl. Man on a Ledge) (2012), kurį režisavo man praktiškai nežinomas režisierius Asger Leth, tiesą sakant, mane nustebino gerąja to žodžio prasme. Taip tikriausiai ir būna, kai mažiausiai tikiesi arba dėl filmo neturi išankstinės nuomonės, tai jis atrodo kur kas geresnis, nei tas, kurį gauni per rekomendacijas... Šįkart nutiko labai panašiai. Trilerius, kaip žinia, aš labai mėgstu. Čia man svarbiausia yra pati istorija ir įtampa, o filme „Ant ribos“ jos tikrai netrūko.

Kad ir kokia pasirodytų vidutiniška ir tipinė režisūra, o ji šiame filme tokia ir buvo – nieko novatoriška, viskas pagal kanonus ir šablonus, bet scenarijus yra scenarijus ir jis buvo išties aukšto pilotažo. Visų pirma sudomina pati pabėgėlio iš kalėjimo istorija ir tas faktas, kad jis beveik visą filmo metu rymo ant atbrailos, kurį bando atkalbėti seksuali blondinė detektyvė (o kaip be blondinių? a?). Žinoma veiksmo čia netrūksta nei prieš vyrukui atsidūrus ant ribos, nei po „nukritimo“. Povandeninės slaptos istorijos ir įtampa, atskleidimai ir nenuspėjami siužeto posūkiai – štai ko reikia geram trileriui, o gi nenuspėjamumo ir kuo aštresnės psichologizuotos painiavos. Būtent geras scenarijus ir įtampa yra šio filmo „arkliukas“.

Žinoma, aktoriai. Užsigrūdinęs vaidinti kietuolius Sam Worthington‘as, kurį labai pamėgau po „Įsikūnijimo“ ir stengiuosi jau kokį geresnį filmą su juo visada užmatyti. O ką jau besakyti apie Jamie Bell, tiesiog augau su jo filmas ir visgi jis negauna pagrindinių vaidmenų viso filmo takeliui, nors yra pripažintas ir žinomas, jo sukirpimui vis pateikia antraeilius vaidmenis, nors norėtųsi, kaip ir filme „Bilas Eliotas“, pamatyti jį pagrindinėse rogėse. 

Šiaip filmas pilnas staigmenų, buvo smagu žiūrėti prieš miegą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Sniego traukinys" / "Snowpiercer"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuotą naujausią Pietų Korėjos režisieriaus Joon-ho Bong filmą „Sniego traukinys“ (angl. Snowpiercer) (2013), kuris vienų buvo nesuprastas, o kitų pasitiktas kuo puikiausiai. Aš iškart prisipažinsiu, kad ši juosta buvo tikras atradimas po visų šių dramų ir istorinių filmų – intriga, tobula aktorių komanda, bet svarbiausia, kad filmo siužetas buvo labai įdomus.

Aišku, daugelis filmą laiko keistu, šio žodžio tikriausiai neišvengsime, kalbėdami apie šio režisieriaus darbus, kuriuos labai panorau pamatyti ir tikriausiai nepraleisiu progos artimiau susipažinti, nes azijiečių fantastiniai filmai, ypač iš serijos „crazy“, būna puikūs, įtraukiantys ir susukantys smegenis. „Sniego traukinys“ buvo vienas iš tų filmų, kuriam pasibaigus atsiminimai ir nuotaikos buvo dar labai gyvi, sunkoka buvo užmigti. Filmo idėja puiki, jos realizavimas, raiška labai įtraukė ir įtikino. Smagu, kad režisieriui pavyko azijietišką mąstymo formą kurti su amerikiečių (t. y. vakariečių) aktoriais – jau vien ko vertas aktorės Tildos Swinton pasirodymas! Paskutiniu metu į rinką plūstelėjo naujausi šios puikios aktorės darbai su itin kontrastingais personažais. 

Filmas pilnas įtampos, mįslių, kurie nėra tokie nuspėjami, kaip būna šabloniniuose trileriuose ar kai kuriuose fantastiniuose filmuose. Aišku, filmas gan nutolęs nuo realybės, tačiau pati idėja labai gyva, įtikinama ir žadinanti, praplečianti žiūrovo fantazijos lauką – o to aš visada noriu iš fantastinių juostų – netikėtos provokacijos. Nuo pat pradžių filmas vedė į didžiulę mįslę, o keistumo atmosfera, pirminis nesusivokimas, kas ir kur čia vyksta, manau, buvo kaip tik ta puiki įtampos guma, kurios ir norėjosi iš filmo. Ne visos mįslės po filmo atsiveria iš karto, bet nuo to filmas tampa tik dar įdomesnis. Puiki grafika, šalčio ir beviltiškumo pojūtis, kad, dievaži, nepagailėsiu gero balo šiam filmui, nes nepamenu, kada taip skaniai gliaudžiau filmo metaforas.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela