Filmas: "Pliušinis burbulas" / "The Beanie Bubble"

 Sveiki,

 

Žiūriu naują amerikietiškų filmų tendenciją ir nišą. Pagaliau išbridome iš slaptųjų agentų perkūrimo dešimtmečio ir, atrodo, jog Holivudas susižavėjo įvairių įmonių susikūrimo, pakylimo ir nuosmukio istorijomis, kuriose žiūrovas nepaklysta detektyvinėse Džeimso Bondo siužetuose, o lengviau sieja savo vaikystės reklamines emblemas ir vartojimą su filmo dokumentiniu kontekstu. Neseniai matytas žaismingas filmas apie kompiuterinį populiarų žaidimą tetrį (filmas „Tetris“) papildo šis naujas pliušinių žaislų rinką nuo 1983 metų vaizduojantis „Pliušinis burbulas“ (angl. The Beanie Bubble) (2023), o mano eilėje laukia dar vienas rinką perteikiantis vaidybinis filmas. Kol kas, neslėpsiu, įdomu žiūrėti šiuos filmus, kol dar nepersisotinau.

 

Žiūrint tokį filmą kaip „Pliušinis burbulas“, manding, visada kyla klausimų, koks tikrovės ir filmo kūrėjų santykis? Kiek tame neatitikimų ir išmonės, nes filmo visgi negalime priimti už gryną pinigą kaip tikrovės dokumentiką. Tikriausiai reiktų domėtis pliušinių žaislų rinka ir pačiais veikėjų prototipais. Tikrovėje iš tikrųjų dar gyvas milijonierius Ty Warner (g. 1944), sukūręs unikaliai sėkmingą pliušinių žaislų rinką, tačiau filme atskleidžiama, jog jis absoliučiai nevykėlis ir aferistas, kurio gyvenime pasitaikė trys svarbios moterys, kurios, tikėdamos Ty kaip partneriu, paaukojo savo idėjas, o Ty jomis kuo puikiausiai pasinaudojo, kad sukurtų savo imperiją. Iš vienos pusės stebina moterų patiklumas, nes be jų verslininkas nesugebėtų net kioske parduoti nė vieno pliušinio.

 

Perteikti keturi charakteriai visgi nudailinti labai holivudiškai, spalvingi rūbai  atitinka laikmečio kostiumus, bet šiame filme visgi yra kažkas „barbiško“, kažkas netikro, pritaikyta nuotykiams ir tikėjimui, jog taip lengva rizikuoti ir kurti panašias imperijas. Nors visos filmo moterys galiausiai sukūrė sėkmingas karjeras, o Ty buvo nuteistas, visgi tomis nesėkmės dienomis, kai Ty akivaizdžiai moterims parodydavo vidurinį pirštą ir laikydavo jas už nieką, tikriausiai nebuvo tokios spalvingos ir gražios kaip filme. Visgi filmas perteiktas iš feministinės pusės, nes Ty galiausiai lieka kvailas traumuotas ir šeimos negalintis susikurti myžnius, o moterys stiprios ir galinčios palikti Ty ir susikurti kitus sėkmingus gyvenimus. Šių dienų klasika, tačiau neatmeskime, kad šioje istorijoje, jei gerai pasidomėsite, yra daug tiesos. Visumoje filmas nėra stebuklas, sukaltas pagal jau įsigalėjusius spalvingus dinamiškus kanonus. Su kolega ginčijomės dėl raudonplaukės aktorės Sarah Snook, kurią jis palaikė Emma Stone. Nė velnio. Ji ir yra Sarah Snook. Dar juokėmės iš filme vaizduojamų vaikų, kurie plėšia ir kriokia prie žaislų lentynų, trokšdami neaiškių formų pliušinių. Šiuolaikinis septynmetis vietoj išmaniojo gavęs tokį pliušinį nesuprastų nei tėvų, nei Kalėdų Senelio. Ot laikai buvo!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Be abejo, turbūt" / "Definitely, Maybe"

Sveiki, kino žmonės, 

Šįkart trumpai apie iš serijos „lengvas ir neįpareigojantis“ kinas ir mano taikinyje atsidūrė „Be abejo, turbūt“ (angl. Definitely Maybe), kurį režisavo Adam Brooks. Suviliotas gana perspektyvių aktorių ir lengvo turinio, nutariau, kad šis filmas bus kaip tik prie alaus. Tiesą sakant, dėl itin lengvo turinio tikrai neklydau, nes filmas turi praktiškai visus vidutinio holivudinio filmo elementus – švytinčius ir gerai žinomus aktorius, paviršutiniškus juokelius, paviršutinišką požiūrį į istoriją ir pataikavimą žiūrovui. Ar nuo to filmas itin prastas? Galgi nevisai, tačiau pasijutau taip, lyg truputį „prašovęs“, nes galėjau išsirinkti ir geresnį filmą iš „tų lengvųjų“.

Mergaitė apšviesta lytinio švietimo iš tėvo reikalauja papasakoti prieš miegą meilės istoriją apie jos mamą. Vienintelė intrigėlė žiūrovui – neaišku, kuri iš trijų moterų yra tikroji mergytės motina, o meilės istorijos papasakojamos kaip „1000 ir viena naktis“, su mergaitės pertraukimais, kad žiūrovas nepasijustų pernelyg toli nuo dabarties taško. Iš esmės lyg kompozicija ir nebloga, principas ir idėja taip pat, tačiau realizacija pernelyg nuobodoka, lyg norėtųsi prasukti paskubomis, nes nėra įtampos (aišku, ne tas žanras), bet nėra filme aistros, intrigos. Kitaip sakant, filmas labiau skirtas lengvo popso mėgėjams, kuriems intelektualumas kine suteikia skausmą ir depresiją, o tokie kaip „Be abejo, turbūt“ geras filmas, „pats geriausias, kokį teko matyti“ tampa tos kvailos pasiaukojimo istorijos, apibrėžtos romantiniu lūpdažiu. Kitaip sakant, kine prasmės ieškančiam žiūrovui ši juosta pasirodys laiko gaišimas, užtat jis puikiai tinka prie alaus ir šiaip kompanijose, kai akis tik retkarčiais nuklysta į simpatiškus aktorius, o istorija plaukia ir praplaukia.

Filme pasirodo ne tokie jau ir prasti aktoriai. Mirtinai simpatiškas Ryan Reynolds, kaip visada švytinti Isla Fisher, mažasis talentas Abigail Breslin, puiki aktorė Rachel Weisz. Kai filmas „šiaip sau“, ką begali padaryti aktoriai? Tiesiog gražiai ir mandagiai šypsotis kameroms. Tiesiog jeigu žiūrėjimo sąrašuose turite kitą variantą – rinkitės kitą, o šitą filmą palikite tik tam atvejui, kai jau norisi žiūrėti į tapetus arba šiaip sau pabimbinėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ant ribos" / "Man on a Ledge"

Sveiki,

Filmas „Ant ribos“ (angl. Man on a Ledge) (2012), kurį režisavo man praktiškai nežinomas režisierius Asger Leth, tiesą sakant, mane nustebino gerąja to žodžio prasme. Taip tikriausiai ir būna, kai mažiausiai tikiesi arba dėl filmo neturi išankstinės nuomonės, tai jis atrodo kur kas geresnis, nei tas, kurį gauni per rekomendacijas... Šįkart nutiko labai panašiai. Trilerius, kaip žinia, aš labai mėgstu. Čia man svarbiausia yra pati istorija ir įtampa, o filme „Ant ribos“ jos tikrai netrūko.

Kad ir kokia pasirodytų vidutiniška ir tipinė režisūra, o ji šiame filme tokia ir buvo – nieko novatoriška, viskas pagal kanonus ir šablonus, bet scenarijus yra scenarijus ir jis buvo išties aukšto pilotažo. Visų pirma sudomina pati pabėgėlio iš kalėjimo istorija ir tas faktas, kad jis beveik visą filmo metu rymo ant atbrailos, kurį bando atkalbėti seksuali blondinė detektyvė (o kaip be blondinių? a?). Žinoma veiksmo čia netrūksta nei prieš vyrukui atsidūrus ant ribos, nei po „nukritimo“. Povandeninės slaptos istorijos ir įtampa, atskleidimai ir nenuspėjami siužeto posūkiai – štai ko reikia geram trileriui, o gi nenuspėjamumo ir kuo aštresnės psichologizuotos painiavos. Būtent geras scenarijus ir įtampa yra šio filmo „arkliukas“.

Žinoma, aktoriai. Užsigrūdinęs vaidinti kietuolius Sam Worthington‘as, kurį labai pamėgau po „Įsikūnijimo“ ir stengiuosi jau kokį geresnį filmą su juo visada užmatyti. O ką jau besakyti apie Jamie Bell, tiesiog augau su jo filmas ir visgi jis negauna pagrindinių vaidmenų viso filmo takeliui, nors yra pripažintas ir žinomas, jo sukirpimui vis pateikia antraeilius vaidmenis, nors norėtųsi, kaip ir filme „Bilas Eliotas“, pamatyti jį pagrindinėse rogėse. 

Šiaip filmas pilnas staigmenų, buvo smagu žiūrėti prieš miegą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis" / "The Hunger Games: Mockingjay - Part 1"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tradiciškai tęsiu filmų tęsinius, kurie vienaip ar kitaip buvo praeityje sudominę. Šįkart „Bodo žaidynės: strazdas giesmininkas. 1 dalis“ (angl. The Hunger Games: Mockingjay – Part 1) (2014). Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios sagos dalis buvo tikrai kultinė ir įdomi, antroji gera, bet įspūdžio aštrumo nebesukėlė dėl to, kad daugiau ar mažiau žaidimo principas kartojosi. Ko bereikėjo tikėtis iš paskutiniųjų dalių? Kažko, kas išmuštų iš pusiausvyros žiūrovą, bet...

Po pusvalandžio seanso mano draugas pabėgo iš kambario prie kompiuterio, sako, niekada daugiau su manimi nebežiūrėsiąs filmų. Nebemoku išsirinkti. Man beliko užsimerkti, nes iš tikrųjų pradžioje filmas labai čiuožė žemyn. Visgi problema labai paprasta: iš vienos knygos bandoma priskaldyti du kino filmus, kurie negali niekaip scenariškai būti potencialiai stiprūs ir įtempti, jie gali būti tik užvilkinti. Šioji dalis užvilkinta, daug susitelkta į bergždžius dalykus, pvz., strazdo giesmininko vaizdo klipo sukilėliams filmavimas – nesupratau, ar ten verkti reikėjo, ar juoktis, kai personažą tempia į nuolaužas, kad jam sudirgintų emocijas. Nuobodu. Nuobodu. Nuobodu. – Jūs turite tris nuobodu!

Dialogai kažkokie išplėšti iš knygų, jaučiamas heroizmo patosas ir jokio noro sukelti kažkokio tikroviškumo, lyg žiūrėtume kompiuterinio žaidimo anonsą. Jennifer Lawrence, kuri apskritai yra gera aktorė, šįkart atrodė tiesiog sugniuždyta (ir visai ne dėl personažo ištęstos jausenos), o kaip aktorė, kuri suspausta į tam tikras scenas, kur turi būti arba apsiverkusi arba medinė, o dar ta makabriška dainavimo scena prie ežeriuko – tiesiog buvo graudu žiūrėti. Tik filmui artėjant į pabaigą, kai vyrukai įsilaužė į treniruočių bazę, o prezidentas Snow susisiekė su Katniss, tada jau filmo temperatūra pradėjo išties kaisti. Bet tai arbatos pašildymas, kai beveik arbata išgerta.

Viena didžiausių Holivudo klaidų – užvilkinti ir skaldyti malkas. Dėl šio nukenčia viskas – žiūrovų lūkesčiai, aktoriai, filmo medžiaga. Jau geriau vienas stiprus filmas, nei du šiaip sau. Nustebino nebent švystelėjęs Julianne Moore veidas – tai priminė ir Meryl Streep debiutą panašiame į šį filmą „Stebėtojas“. Jau nieko nesakau apie šviesaus atminimo Ph. S. Hoffman, kuriam ir buvo dedikuotas šis filmas.

Šioji dalis visgi mane labai nuvylė. Kaip ir juodas J. Lawrence perukas, slepiantis nurėžtas garbanas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela