Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašiūrė" / "Trobelė" / "The Shack"

Sveiki,

Kai prieš septynerius metus lietuviškai pasirodė Wm. Paul Young knyga „Trobelė“, visi bėgo jos pirkti ir skaitė ją daugelis net autobuse – reto fenomeno knyga su detektyviniais elementais apie atleidimą ir „susitikimą“ su Dievu. Neseniai šį alegorinį kūrinį ekranizavo Holivudas, pristatęs kaip filmą „Pašiūrė“ arba „Trobelė“ (angl. The Shack) (2017).

Kiek pamenu, knyga man išties patiko dėl greito skaitymo ir įsitraukimo, tačiau, kaip ir daug žadančios paantraštės apie gyvenimo pasikeitimus, tebuvo dar vienas reklaminis triukas. Niekas po šios knygos, o tuo labiau po šio „prasmingo“ filmo žmogaus gyvenime nepasikeis. Knyga, žinoma, turi didesnė įtaigos ir poveikio, nei šis filmas. Filmo scenarijus gal kiek ir intriguoja, tačiau filmo realizavimas ganėtinai pataikaujantis masinės kultūros vartotojams. Veikiau filmas išėjo kaip gražiai patrauklus paveiksliukas, nei sakralus ir netikėtas alegoriškas kūrinys.

Nufilmuotas stačiai nuvalkiota holivudine maniera, mano galva, kiek nustekeno pačią istoriją. Filosofinė gelmė ir negalėjo būti kažin kokia beribė, nes pati knyga, gerai ją paknebinėjus, afišuoja labiau idėjinę formą, o ne turinį. Pagrindinį vaidmenį sukūrė puikusis „Įsikūnijimo“ (2009) aktorius Sam Worthington bei „Oskaro“ laureatė Octavio Spencer, kurie iš esmės pademonstravo neįsimenančius vaidmenis, kadangi juose daug teatrališkumo, pauzavimo ir kitų negyvų dalykų, kurių pilna holivudinio turinio filmuose. Bet ko gi norėti iš tokio fantastinio filmo? Tai tarsi naujasis Piteris Penas tik kiek kitoks patosas. Iš esmės filmas labai tinkantis šeimai, nes jo istorija apima įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovų amplitudę, tačiau norintiems įdomesnio turinio, manau, kad yra tikrai vertesnių ir geresnių filmų už „Pašiūrę“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ant ribos" / "Man on a Ledge"

Sveiki,

Filmas „Ant ribos“ (angl. Man on a Ledge) (2012), kurį režisavo man praktiškai nežinomas režisierius Asger Leth, tiesą sakant, mane nustebino gerąja to žodžio prasme. Taip tikriausiai ir būna, kai mažiausiai tikiesi arba dėl filmo neturi išankstinės nuomonės, tai jis atrodo kur kas geresnis, nei tas, kurį gauni per rekomendacijas... Šįkart nutiko labai panašiai. Trilerius, kaip žinia, aš labai mėgstu. Čia man svarbiausia yra pati istorija ir įtampa, o filme „Ant ribos“ jos tikrai netrūko.

Kad ir kokia pasirodytų vidutiniška ir tipinė režisūra, o ji šiame filme tokia ir buvo – nieko novatoriška, viskas pagal kanonus ir šablonus, bet scenarijus yra scenarijus ir jis buvo išties aukšto pilotažo. Visų pirma sudomina pati pabėgėlio iš kalėjimo istorija ir tas faktas, kad jis beveik visą filmo metu rymo ant atbrailos, kurį bando atkalbėti seksuali blondinė detektyvė (o kaip be blondinių? a?). Žinoma veiksmo čia netrūksta nei prieš vyrukui atsidūrus ant ribos, nei po „nukritimo“. Povandeninės slaptos istorijos ir įtampa, atskleidimai ir nenuspėjami siužeto posūkiai – štai ko reikia geram trileriui, o gi nenuspėjamumo ir kuo aštresnės psichologizuotos painiavos. Būtent geras scenarijus ir įtampa yra šio filmo „arkliukas“.

Žinoma, aktoriai. Užsigrūdinęs vaidinti kietuolius Sam Worthington‘as, kurį labai pamėgau po „Įsikūnijimo“ ir stengiuosi jau kokį geresnį filmą su juo visada užmatyti. O ką jau besakyti apie Jamie Bell, tiesiog augau su jo filmas ir visgi jis negauna pagrindinių vaidmenų viso filmo takeliui, nors yra pripažintas ir žinomas, jo sukirpimui vis pateikia antraeilius vaidmenis, nors norėtųsi, kaip ir filme „Bilas Eliotas“, pamatyti jį pagrindinėse rogėse. 

Šiaip filmas pilnas staigmenų, buvo smagu žiūrėti prieš miegą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Everestas" / "Everest"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela