Filmas: "Šeimos kova" / "Fighting With My Family"

Sveiki,

Visiškai mano netikėtas filmo pasirinkimas buvo „Šeimos kova“ (angl. Fighting With My Family) (2019), kai kur dar verčiama kaip „Kova su mano šeima“, kas iš esmės nebūtų labai tikslu, nes kova vyksta ne su šeima, bet tai veikiau šeimos vienybės tema, siekiant savo svajonių įgyvendinimo... Tai biografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie realiai egzistuojančią britų kilmės „Amerikietiškų imtynių“ žvaigždę Soraya Knight (g. 1992), kuri tapo visų laikų jauniausia šio TV šou ir sporto projekto čempione. Tai filmas apie jos kelią į šlovę, kuri, kaip dažnai ir būna panašaus pobūdžio filmuose, neatrodo tokia lengva ir paprasta...

Iš tikrųjų priežastis buvo viena, kodėl nusprendžiau žiūrėti šį filmą – aktorė Florence Pugh, kurios pasirodymai „Ledi Makbet“ ir „Saulės kultas“ įsirėžė į atmintį ilgam. Šis jos vaidmuo taip pat išskirtinis, kuris paliudija, kad jaunoji aktorė ne iš kelmo spirta ir ji labai universali. Filme taip pat pasirodo „Sosto karų“ žvaigždė Lena Headey, atlikusi Sorayos motinos vaidmenį... Visumoje filmas iš pradžių kelia abejonių, ar šis biografinis filmas su komedijos prieskoniais ir šiokiu tokiu šaržu apie socialiniame dugne gyvuojančią keistą šeimynėlę išties sugebės išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos. Žinoma, daugelis režisūrinių sprendimų sumenkinti tam tikrus kultūrinius dalykus, kaip antai seriją baisių keiksmažodžių, kuriuos realiai vartoja šioji šeimynėlė, ir prifarširuoti holivudinių labai patogių masiniam žiūrovui literatūrinių tekstų ir pernelyg akivaizdžių didaktinių, pamokslų: šeima yra toji tvirtovė ir stiprybė, vardan kurios verta stumtis į priekį ir aukotis, tačiau nereiktų pamiršti ir savęs paties...

Iš tikrųjų filmo visuma, kad ir kokio turėtų holivudinio prieskonio, kas, savaime aišku, ne visada yra trūkumas, visgi filmas nuteikia pozityviai, smagiai, dinamiškai. Pabaigoje galima net šiek tiek susigraudinti, nes toji istorija, kad ir kokia atrodytų neįtikėtina, šiek tiek yra apie mus visus, kurie siekia savo tikslų, tenka palikti namus, tėvus ir išgyventi socialinę, kultūrinę atskirtį, susigrumti su vienatve ir jėgų trūkumu tam, kad galėtume iš naujo įvertinti ir įsivardyti vardan ko viso to tu sieki.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siaubinga kamera, 99 blokas" / "Brawl in Cell Block 99"

Sveiki,

Kodėl nemėgstu smurtu grįstų filmų? Nes jie pagrįsti vien fizine ištverme, agresija ir neretai, pavyzdžiui, S. Seagal‘o filmuose nebūna pagrindinio komponento – vidinės veikėjo dramaturgijos ir jaudinančios žmogiškumo istorijos. Štai filmas „Siaubinga kamera,99 blokas“ (angl. Brawl in Cell Block 99) (2017), regis, atsisako bereikšmio smurto aktų ir iš esmės smogia jautriai sustyguodamas tai, kas dažniausiai nematoma pramoginio kino žiūrovui – vidinė žmogaus drama.

Lėtai įsibėgėjanti kriminalinė istorija pasižymį gana sudėtinga pagrindinio veikėjo nusikaltėlio veterano charakteriu – romus ir nesikarščiuojantis arba tik itin retai pasirodantis kaip nesuvaldomas smogikas imasi gelbėti santuoką. Maniakišką turintis tėvystės instinktą jis pasiryžta dėl negimusio vaiko bet kam – netgi žudyti be atvangos, paaukoti save vardan geresnio palikuonio gyvenimo. Neprikibsi, viskas čia lyg ir logiška, tačiau kažkurią akimirką kaip žiūrovui sukirba jausmas, kad kiek perdėtai eklektiška toji vidinė dramaturgija: buvęs narkomanas, žiaurus smogikas ir šiaip nusikalstomo pasaulio erelis viduje talpina tiek švelnumo, tiek atsidavusio tėvystės instinkto, kad nejučia prisimini nufilmuotus Lietuvos kaimo vaizdus, kur geriantys tėvai nesibodi trenkti mažamečiu per sprandą, neturintys jokio žalio supratimo apie instinktus ir norą apsaugoti. Kitą vertus – puikūs samdomi nusikaltėliai pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, juk kitaip jie neperprastų žmonių ir nesurikiuotų savo veiksmų eigos.

Filmo finalinės smurto scenos – įspūdingos ir žiaurios, tačiau pasiaukojimo scena bene viena labiausiai nuvalkiotų – primena Džeko atsisveikinimą, kai Rouzė, nuskendus Titalinui, lieka ant plausto, tačiau visa istorija nebanali, įtraukianti. Vertėtų labiausiai čia pagirti pagrindinį aktorių Vince Vaughn, kuris šiaip jau žinomas kaip komedijų aktorius bei nuoseklią, apgalvotą S. Craig Zahler režisūrą. Žodžiu, tikrai neprailgo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas ir ponia Smitai" / "Mr. & Mrs. Smith"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Ponas ir ponia Smitai“ (angl. Mr. And Mrs Smith) (2005). Tikriausiai režisierius Doug Liman dar nežinojo, kad, pakviesdamas į šį filmą filmuotis Holivudo legendas Angelina Jolie ir Brad Pitt, juos supirš ilgam ir palaimintam šeimyniniam gyvenimui – parodykit man dar nors vieną prie kito šitaip prisirišusius Holivudo mylimuosius ir dar tokią daugiavaikę šeimą!

Kalbant apie filmą, būtų galima pasakyti, kad šis Liman‘o filmas pakankamai vidutinis ir toli gražu nėra pats geriausias jo darbas. Nepaisant garsių ir puikių aktorių, filmas gana vidutiniško siužeto. Filmas primena konkurencingą, šmaikštų ir tuo pačiu žiaurų šokį. Ir lygiai tą pačią akimirką supranti, kad filmas kažkur „važiuoja pro šalį“, kadangi jis sukaltas t. y. visos jo scenos suręstos pagal tam tikrą Holivudinį modelį, todėl jis pasmerktas daugiau ar mažiau būti sėkmingu tarp pramoginio kino žiūrovų. Filmo nerekomenduočiau žiūrėti užkietėjusiems kino gurmanams, nebent būsite nusiteikę tokiam filmui, nes tas visas sustyguotas, jokių staigmenų nepateikiantis „šokis“ bus daugiau ar mažiau matytas kituose filmuose.

Kadras iš filmo "Ponas ir ponia Smitai".

Kadangi filmas pramoginis, žinoma, jis menkai ką turi bendra su realybę – jau vien koks absurdas, kad 5 ar 6 metus išgyvenę vyras ir žmona beveik nieko nežino apie vienas kito darbus. Žinoma, filme tas prasilenkimas su realybe padėjo, kaip ir truputis veiksmo greitkelyje, truputis erotikos, truputis šmaikštaus humoro ir štai – šast – turime komerciškai sėkmingą filmą! Buvau mirtinai išsiilgęs Angelinos Jolie, net širdis susileido, pamačius, kaip ji veikia veiksmo filmuose. O šiaip – didelių simpatijų šiam filmui nepajutau. Filmo pabaigoje ponas Smitas skiria savo žmonai dešimt balų už seksą, deja, to negaliu padaryti, vertindamas šį filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

Kritikų vidurkis: 6.4

Jūsų Maištinga Siela