Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bakurau" / "Bacurau"

Sveiki,

Šio filmo neplanavau žiūrėti Kino pavasaryje. Komentaruose pamatęs, kad jis lyginamas su Tarantino kuriamu kinu, suklusau. Dar Brazilijai pelnė ir Kanų kino festivalyje žiuri prizą, o anonsas žadėjo dinamišką istoriją, na, tokią, kurią daugmaž esu matęs „Dievo miestas“ (2002), nufilmuotą San Paulo miesto lūšnynuose. Šioji, žinoma, kiek kitokia istorija vadinasi „Bakurau“ (protugal. Bacurau) (2019) šiemet Kino pavasaryje man tapo tikru atradimu!

Istorijos siužetus sunku nusakyti, nes jie iš esmės ir nėra iki galo aiškūs. Tai idėjų kinas, paremtas populiariojo kino dvasia, sumaišant tam tikrą brazilų etninius, kultūrinius (įskaitant ir šamanizmą) elementus. Dinamiška istorija pilna smurto, tačiau būtent tas smurtas ir panašus į Tarantino kiną, nes smurtas perteiktas kaip nerealus, kone estetinio pasimėgavimo lygio, kada nuo stebuklingų psichotropinių vaistų apkvaitę Bakurau miestelio gyventojai susiduria su apkvaitusiais amerikiečiais, nebeskiriančiais savojo gyvenimo nuo kompiuterinio, todėl atrodo, kad amerikiečiai tiesiog gyvena nesuvokdami virtualų gyvenimą, tačiau toji mintis nėra iki galo išgryninta ir veikiau palikta kaip viena iš interpretacijų. Ir tai yra gerai, nes primena iš vienos pusės Tarantino vesterną „Ištrūkęs Džango“ miksą su „Bado žaidynių“ bei serbų Emiro Kusturica „Pogrindžio“ bei „Katytė juoda, katinas baltas“ režisūriniais bei siužetiniais elementais. Tai labai „skani“ vibracija, nes viskas primena estetinį hipnotizuojantį košmarą, kuriame galioja įsivaizduojamos civilizacijos vertybių normatyvas.

Kuo šis filmas vertingas? Žinoma, dėl bauginančios atmosferos, rezonuojančio šamaniško pasąmoninio vibravimo, kuris išskleidžiamas dar nematytoje erdvėje, kur maišosi ateities perspektyvos su technologijų ir smurto kompiuterinių žaidimų motyvais. Apskritai tai neįtikėtinai paveikus ir geras kultūrinių invazijų pranašas žmonijai: karstai suvežami sunkvežimiais, istorijos muziejuje eksponuojamos nukirsdintos priešų galvos, susišaudymai dėl vandens trūkumo, glaudžios bendruomenės, turinčios savitą suvokimą, rinkimus trokštantis laimėti turtuolis dabita... Visa tai režisierių pranašavimas; filmas kaip nuotykis ir įspėjimas, kaip pramoga ir baugi filosofinė mintis. Jeigu tokį filmą būtų surežisavęs Tarantino, manau, tokio įspūdžio nebūtų palikę, bet žinant, kad tai ne Tarantino ir kad ši spalvinga nykstančios civilizacijos ir visuotinai degraduojančio žmogiškumo mozaika sulipdyta kitų genialių protų, manau, filmo įvertinimas atitinka man padarytą poveikį. Tikrai kitoks, tikrai geras. Lėtesnio ir niūresnio, subtilesnio filmo gerbėjams gal bus sunkoka jį žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėja" / "Lea"

Sveiki,

Europietiško kino mėgėjai turėtų suklusti rinkdamiesi čekų kino juostą „Lėja“ (ček. Lea) (1996), kuri pasakoja apie itin trapią ir jauną merginą, kuri vos pakalbanti, tačiau jos tikroji kalba – filosofinė ir kančios poetinė kalba. Patyrusi motinos mirtį, tėvo žiaurų elgesį, našlaitė užauginta kaimynų išteka už keistuolio iš Vokietijos, na, ir čia jau prasideda „perauklėjimas“, kurio priemonėmis dažnas pedagogas nepritars, tačiau nuo to filmas darosi tik įdomesnis.

Visomis prasmėmis filmas itin panašus į režisierės Jane Campion šedevrą „Pianinas“ (1993), kur nebyli moteris atokiame Viktorijos laikų Naujosios Zelandijos kaimelyje ilgėsi vienintelio savo kalbėjimo instrumento – pianino. Čia mes turime ne tik vos lemenančią jauną moterį, patyrusią gausybę baisių psichinių traumų, bet kiek ir kitokį laikmetį. Filmas nufilmuotas Čekijoje visgi mane visų pirma paveikė vizualiais kaimiškais vaizdiniais, tokiais artimais Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir apskritai lietuviško kaimo mentalitetui bei atmosferai. Visgi žiūrint neapleido jausmas, kad kaimas visomis prasmėmis atsilikęs ir primena ne 1991-uosius, bet gūdžius pokario metus ir jeigu ne vienas kitas švystelėjęs automobilis, manyčiau, kad tai loginė kalba – nei elektros, nei vandentiekio, tarsi kaimas atsilikęs ir negalioja jokie kolektyvizacijos dėsniai, kuriuos išgyveno Čekoslovakija kaip ir Lietuva pagal komunistinių laikų dėsnius. Matyt, pernelyg užsižiopsojau dėl laikmečio spragų, tačiau tenka pripažinti, kad atmosfera vis tiek įtaigi, o pirmosios filmo minutės labai žiaurios.

Visgi filmas turėjo atskleisti sudėtingą pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį ir čia kiek priminė pervertintą lenkų „Oskaru“ apdovanotą filmą „Ida“ – vaizdiniai retai atrodo atliepiantys dvasinį portretą, jie atskiri ir tampa labiau tapybiški nei kalbantys paralelėmis, potekstėmis apie dvasinius ryšius, dažnai apie suluošinimą. Visgi neįvyko kaip filme „Pianinas“ papasakoti įtemptą istoriją, nors faktų ir šokiruojančių detalių netrūksta, tačiau loginės priešpriešos bado akis, pavyzdžiui, vokietis „nusiperka“ Lėją jos net nepažinodamas (tik dėl to, kad reikia tylios bobos lovoje, nes pats asketas restauratorius – camon?), iš pažiūros jis ją talžo, nori paversti ištikima namų kale, bet tuo pačiu atsiranda ir rūpinimasis – perka gėles, domisi jos dvasios pasauliu ir, regis, supranta, atjaučia, nestokodamas nei pinigų, nei laiko Lėjos prisijaukinimui, bet kartu ir despotauja, prisimindamas pirmąją žmoną, surakina antrankiais... Arba kai kas čia neišplėtota, arba pernelyg daug loginių nesutapimų. Nors aktoriai tokiame filmo kontekste atrodo įtaigiai, bet iš esmės filme jaučiama ir lietuviško to meto vaidybos manieros ne per geriausių bruožų – teatrališkumas, pauzavimas, tapybiškumas, kuris lyg ir gražus, bet iš esmės gi neveikia kaip transcendentiniame Tarkovskio kine, tai ir lieka ne poezija, ne filosofija, o truputį prisvilęs teatras, norint išgauti spalvą, bet iš esmės ne spalva išgaunama, o tylėjimas su neveikiančia vidine įtampa. Finalas su požeminė scena, pilna žvakių, absoliučiai nereali ir veikiau turėjo būti pateikta (arba sukelti iliuziją), kad tai veikiau Lėjos vaizduotės sakrali erdvė, o dabar atsiranda dar ir tas vokietis ten, kur šimtai žvakių, kuriuos ji greitai pridegioja (per kiek laiko?), na, kai kas čia neveikia, nors tu ką...

Privardijau daug esmingų trūkumų, tačiau filmas turi savo kibirkšties, gurmanams jis patiks. Filmas panašus į biografinį, tačiau tai ne biografinė juosta, o originalus scenarijus, eilės – slovakų dramaturgo ir poeto L‘ubomir Feldek (g. 1936).

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Čia filmas originalo kalba, lietuviškai įgarsintą rasite torentai.lt

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siaubinga kamera, 99 blokas" / "Brawl in Cell Block 99"

Sveiki,

Kodėl nemėgstu smurtu grįstų filmų? Nes jie pagrįsti vien fizine ištverme, agresija ir neretai, pavyzdžiui, S. Seagal‘o filmuose nebūna pagrindinio komponento – vidinės veikėjo dramaturgijos ir jaudinančios žmogiškumo istorijos. Štai filmas „Siaubinga kamera,99 blokas“ (angl. Brawl in Cell Block 99) (2017), regis, atsisako bereikšmio smurto aktų ir iš esmės smogia jautriai sustyguodamas tai, kas dažniausiai nematoma pramoginio kino žiūrovui – vidinė žmogaus drama.

Lėtai įsibėgėjanti kriminalinė istorija pasižymį gana sudėtinga pagrindinio veikėjo nusikaltėlio veterano charakteriu – romus ir nesikarščiuojantis arba tik itin retai pasirodantis kaip nesuvaldomas smogikas imasi gelbėti santuoką. Maniakišką turintis tėvystės instinktą jis pasiryžta dėl negimusio vaiko bet kam – netgi žudyti be atvangos, paaukoti save vardan geresnio palikuonio gyvenimo. Neprikibsi, viskas čia lyg ir logiška, tačiau kažkurią akimirką kaip žiūrovui sukirba jausmas, kad kiek perdėtai eklektiška toji vidinė dramaturgija: buvęs narkomanas, žiaurus smogikas ir šiaip nusikalstomo pasaulio erelis viduje talpina tiek švelnumo, tiek atsidavusio tėvystės instinkto, kad nejučia prisimini nufilmuotus Lietuvos kaimo vaizdus, kur geriantys tėvai nesibodi trenkti mažamečiu per sprandą, neturintys jokio žalio supratimo apie instinktus ir norą apsaugoti. Kitą vertus – puikūs samdomi nusikaltėliai pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, juk kitaip jie neperprastų žmonių ir nesurikiuotų savo veiksmų eigos.

Filmo finalinės smurto scenos – įspūdingos ir žiaurios, tačiau pasiaukojimo scena bene viena labiausiai nuvalkiotų – primena Džeko atsisveikinimą, kai Rouzė, nuskendus Titalinui, lieka ant plausto, tačiau visa istorija nebanali, įtraukianti. Vertėtų labiausiai čia pagirti pagrindinį aktorių Vince Vaughn, kuris šiaip jau žinomas kaip komedijų aktorius bei nuoseklią, apgalvotą S. Craig Zahler režisūrą. Žodžiu, tikrai neprailgo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš bangas" / "Breaking the Waves"

Sveiki, 

Kažkada paklausė manęs, ar Lars von Trier kartais nėra mano mėgstamiausias režisierius? Permečiau galvoje matytus jo filmus, kai kurie patiko, kai kurie nelabai, tačiau tenka pripažinti, kad jis vienas labiausiai provokuojančių pripažintų režisierių, kurio kiekvienas darbas sulaukia nemenko atgarsio. Dar nematyta jo drama „Prieš bangas“ (angl. Breakig the waves) (1996) iš tikrųjų patraukė ne tiek dėl to, kad jį sukūrė Lars von Trier (nors ir dėl jo), kiek dėl britų aktorės Emily Watson, kuri už šį vaidmenį pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, įskaitant ir „Oskarą“.

Išties filmas labai „trieriškas“, nuolat banguojanti kamera lyg ir sufleruoja, jog viskas buitiškai gyvenimiškai permatoma, bet kartu turi, kaip visada, ryškių religinių poteksčių. Šis filmas apie keisto infantilios, nesubrendusios moters charakterį, kuri turi savyje „mažą mergytę“, staiga smarkiai prisiriša prie vyro ir pirmoji filmo dalis lyg primintų kitą režisieriaus darbą – „Melancholija“ (2011). Vestuvės, nekaltybės praradimas, nepažinta erotika lyg ir viskas banalu, tačiau kaip viskas atrodo įtikinama E. Watson akyse, kad tiesiog eina šiurpas. Neįtikėtinai stiprus aktorės pasirodymas, tokie saviti nuo normos nukrypę charakteriai visada kine sublizga ir teikia nepaprasto malonumo. Kaip visada filmas rutuliojasi labai žemiškai, tačiau tos religinės potekstės, Magdalietės ir iškreipto vidinio tikėjimo veidrodis kuria laimės absurdą. Puikus scenarijus neprailgsta pustrečios valandos seanse.

Nors filmui jau daugiau nei 20 metų, tačiau jis daugeliui naujosios kartos ir atrandančių rimtą ir gerą filmą gali padaryti nemenką įspūdį. Gražioje airiškoje aplinkoje nufilmuota juosta pritraukia savo iš pirmo žvilgsnio „nenormaliais“ charakteriais, kurie beregint tampa kažkokiais natūraliai savais. Filmas, kaip ir visi Von Trier darbai, reikalauja nemenkų diskusijų dėl moralės, religijos, tikėjimo, požiūrio į pasaulį ir t. t. Gurmaniškas provokuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro šešėlis" / "Shadow of the Vampire"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Vampyro šešėlis“ (angl. Shadow of the Vampire) (2000), kurį ne kartą galėjote išvysti per lietuviškus TV ekranus ir „Snobo kino“ naktį. Seniai svajojau pamatyti šią juostą, kuri pasakoja apie legendinio siaubo filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“ kūrimą, kuris buvo filmuojamas 1921 metais ir iki šiol yra laikoma ne tik nebyliojo kino klasika, bet ir apskritai vienas baugiausių iki šiol sukurtų siaubo filmų. Taigi, veiksmas vyksta 1921 buvusioje Čekoslovakijoje, kur susirenka vokiečių komanda filmuoti šio legendinio filmo, tačiau filmavimo komanda, tikėdamasi sukurti tikrą šedevrą, net nežino, kad vampyrą vaidinantis niekam nežinomas aktorius iš tikrųjų yra vampyras...

Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl atmosferos! Labai tiksli, pagauli ir šiurpi atmosfera, kurią sukūrė amerikiečių siaubo filmų kūrėjas E. Elias Merhige – tai tikriausiai pats geriausias ir labiausiai pripažintas jo filmas. „Vampyro šešėlis“ – tai išties klasikinį šiurpą keliantis siaubo filmas, kuriame vėl pajutau tą seną ir puikų siaubo filmų dvasią, šiurpius vampyrus, kuriems nereikia beveik jokių specialiųjų ar brangių specialiųjų efektų – vien tik atmosferos, spalvų, apšvietimo ir grimo. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria John Malkovich, kuris man žinomas kaip puikus aktorius ir, žinoma, Lars von Trier briliantas – šiurpusis William Dafoe, kuriam ir buvo patikėtas vampyro vaidmuo.

Kadras iš filmo "Vampyro šešėlis".

Gera aktorių komanda, pasiekta didelė šiurpi atmosfera ir, žinoma, filmas gali pasigirti neprastu siužetu. Tai vienas iš tų filmų apie jau kadaise pasirodžiusių filmų kūrimą, tarsi dar kartą mito kūrimas apie mito kūrimą, tačiau filmas pagaulus, vykęs, įtraukiantis, nenuobodus ir net nežinau, ką dar reikėtų pasakyti. Gal kai kam jis pasirodys pernelyg lėtas, pigus – tačiau tokie žiūrovai, manau, bus išlepę ir nupenėti holivudiniais vaizdo efektais. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela