Filmas: "Slaptasis agentas" / " O Agente Secreto" / "The Secret Agent"

 

Sveiki!

 

Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus, žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos, kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.

 

Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt. Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas (buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule. Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo tikrąją tapatybę ir jį suras?

 

Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...

 

Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu, kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal, suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bakurau" / "Bacurau"

Sveiki,

Šio filmo neplanavau žiūrėti Kino pavasaryje. Komentaruose pamatęs, kad jis lyginamas su Tarantino kuriamu kinu, suklusau. Dar Brazilijai pelnė ir Kanų kino festivalyje žiuri prizą, o anonsas žadėjo dinamišką istoriją, na, tokią, kurią daugmaž esu matęs „Dievo miestas“ (2002), nufilmuotą San Paulo miesto lūšnynuose. Šioji, žinoma, kiek kitokia istorija vadinasi „Bakurau“ (protugal. Bacurau) (2019) šiemet Kino pavasaryje man tapo tikru atradimu!

Istorijos siužetus sunku nusakyti, nes jie iš esmės ir nėra iki galo aiškūs. Tai idėjų kinas, paremtas populiariojo kino dvasia, sumaišant tam tikrą brazilų etninius, kultūrinius (įskaitant ir šamanizmą) elementus. Dinamiška istorija pilna smurto, tačiau būtent tas smurtas ir panašus į Tarantino kiną, nes smurtas perteiktas kaip nerealus, kone estetinio pasimėgavimo lygio, kada nuo stebuklingų psichotropinių vaistų apkvaitę Bakurau miestelio gyventojai susiduria su apkvaitusiais amerikiečiais, nebeskiriančiais savojo gyvenimo nuo kompiuterinio, todėl atrodo, kad amerikiečiai tiesiog gyvena nesuvokdami virtualų gyvenimą, tačiau toji mintis nėra iki galo išgryninta ir veikiau palikta kaip viena iš interpretacijų. Ir tai yra gerai, nes primena iš vienos pusės Tarantino vesterną „Ištrūkęs Džango“ miksą su „Bado žaidynių“ bei serbų Emiro Kusturica „Pogrindžio“ bei „Katytė juoda, katinas baltas“ režisūriniais bei siužetiniais elementais. Tai labai „skani“ vibracija, nes viskas primena estetinį hipnotizuojantį košmarą, kuriame galioja įsivaizduojamos civilizacijos vertybių normatyvas.

Kuo šis filmas vertingas? Žinoma, dėl bauginančios atmosferos, rezonuojančio šamaniško pasąmoninio vibravimo, kuris išskleidžiamas dar nematytoje erdvėje, kur maišosi ateities perspektyvos su technologijų ir smurto kompiuterinių žaidimų motyvais. Apskritai tai neįtikėtinai paveikus ir geras kultūrinių invazijų pranašas žmonijai: karstai suvežami sunkvežimiais, istorijos muziejuje eksponuojamos nukirsdintos priešų galvos, susišaudymai dėl vandens trūkumo, glaudžios bendruomenės, turinčios savitą suvokimą, rinkimus trokštantis laimėti turtuolis dabita... Visa tai režisierių pranašavimas; filmas kaip nuotykis ir įspėjimas, kaip pramoga ir baugi filosofinė mintis. Jeigu tokį filmą būtų surežisavęs Tarantino, manau, tokio įspūdžio nebūtų palikę, bet žinant, kad tai ne Tarantino ir kad ši spalvinga nykstančios civilizacijos ir visuotinai degraduojančio žmogiškumo mozaika sulipdyta kitų genialių protų, manau, filmo įvertinimas atitinka man padarytą poveikį. Tikrai kitoks, tikrai geras. Lėtesnio ir niūresnio, subtilesnio filmo gerbėjams gal bus sunkoka jį žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela